Demokritas

Tema	Filosofija
Tipas	Referatas
Aprašymas	“Man geriau surasti vieną priežąstinį paaiškinimą, negu užimti Persijos sostą.” (Demokritas) Išlikusiuose liudijimuose papasakota legenda apie Demokrito teismą jo gimtajame Abderos mieste.
Patalpinta	2005-08-18
Parsisiuntė	1558
	Parsisiųsti19 KB

Išsamus aprašymas

Tai buvo maždaug Va.pr.m.e. 5-o dešimtmečio pabaigoje. Demokritą teisė už tėvo turto iššvaistymą, kas buvo laikoma didžiausiu nusikaltimu. Pilietinis kaltintojas kalbėjo apie tai, kad turtingasis Damasipas mirdamas paliko savo didžiulį palikimą trims sūnums - Damui, Herodotui ir Demokritui - ir vylėsi, jog jie padidins jo turtą. Demokritas pasirinko mažesnę dalį, pinigais, kuri sudarė 100 talentų. Tačiau nedėkingas sūnus nepanaudojo jų nei prekybinėms operacijoms, nei vertingoms prekėms pirkti. Jis išvyko į tolimas keliones ir aštuonerius metus bastėsi po įvairias šalis. Klajonėse jis iššvaistė visą turtą, grįžo elgeta, apgailėtinas vargeta, ir dabar gyvena išlaikomas savo garbingo brolio Damo. Argi toks žmogus gali likti nenubaustas? Abderos įstatymai skelbia: pilietis, iššvaistęs tėvo palikimą, negali būti palaidotas tėvynėje. Vadinasi, reikia išvyti Demokritą.
Kaip visada, graikų teisme gynėsi pats kaltinamasis. Jis neneigė faktų. Pinigai jam buvo reikalingi kelionėms. Jis vyko mokytis, pažinti kitų tautų išminties, pamatyti jų gyvenimą, papročius, susipažinti su jų mokslu, savo žiniomis pasigalinėti su kitų šalių išminčiais. Ir Demokritas priminė, kaip stropiai jis mokėsi tėvynėje, kaip jų pačių akyse sėmėsi helenų išminties iš nuostabaus išminčiaus miletiečio Leukipo. O paskui jis perskaitė teisme didelę dalį savo veikalo, plėtojusio Leukipo daiktų sandaros ir visatos teoriją - “Didžiają pasaulio sąrangą”. Tada abderiečiai suprato, kad prieš juos tikras išminčius. Ir jie ne tik atsiėmė savo kaltinimus, bet ir įvertino jo veikalą net didesne suma negu visas išeikvotas palikimas. O už tolesnę veiklą, už naudingus patarimus miestui, davė jam garbingą pravardę “Išmintis”(Sofia). Demokritas buvo palaidotas gimtajame mieste valstybės lėšomis.

Visuomenės nuomonė apie Demokritą

Mes nežinome, kiek galima tikėti legenda. Bet bendrapiliečių pagarbą jam už aktyvų dalyvavimą miesto reikaluose, jo buvimą archontu liudija sidabrinė Abderos moneta su šios valstybės herbu ir užrašu: “Valdant Demokritui”. Istoriškai Demokrito teismas visiškai įtikimas. Pasakojimas apie tai teisingai atspindi Abderos polio įstatymus ir patvirtina nuomonę apie nenumalšinamą Demokrito žinių troškimą, jo pasiaukojimą, nesavanaudiškumą, atsidavimą mokslui ir filosofijai, jo tikrą “meilę išminčiai”. K.Marksas savo disertacijoje pabrėžia, kad “Demokritas puola į empirinių žinių glėbį” ir kad šis vir eruditus (mokytas vyras) “išmanė fiziką, etiką, matematiką, visas disciplinas, sudariusias to meto žiniją, visus menus”.

Demokrito atomizmas ir materializmas

Leukipas ir Demokritas - atomistikos, suvaidinusios istorijoje didžiulį vaidmenį, pagrindėjai. Iki pat XIXa. pabaigos fizika ir chemija operavo “demokritiškuoju” atomu, ir tik atominės energijos, “nedalomą” atomą pavertusios “suskaidomu”, amžiuje senoji atomo samprata daugeliu atžvilgių neteko aktualumo. Tačiau atomistai pirmieji suformulavo materijos diskretumo idėją. Senovės graikų mokslas ir filosofija sudarė vieningą, nesuskaidytą visumą, teikė vieningą pasaulio vaizdą, kuriame teisingai užfiksuotas visuotinių reiškinių sąryšis ir visuotinis judėjimas. Tai buvo materialistinis požiūris, nes materialistinė pasaulėžiūra reiškia suprasti gamtą tokią, kokia ji yra. Senovės filosofai stengėsi suvokti, kas slypi už tiesos pasaulio arba už jų pasaulio tiesos ir suprato, kad pasaulis pasidarė neteisingas.
Kai išryškėjo skilimas, kai sąmonę imta akivaizdžiai priešpriešinti jos objektui, susiformavo antikinis filosofinis materializmas ir antikinis idealizmas. Demokritas buvo vienas iš pirmųjų gilaus, nuostabiai nuoseklaus materializmo kūrėjų. Bet jo teorija – ištiso filosofijos vystymosi periodo, jos nuostabios vaikystės senovės Grikijos viršūnė. Demokrito materializmą ir atomizmą toliau plėtojo Epikūras, Lukrecijus ir visa materializmo kryptis, kuri skynėsi kelią į ateitį.
Istorija pasakoja, kad Abderos koloniją VIIa.pr.m.e. įkūrė ateiviai iš Mažosios Azijos pakrantės. Pasak Herodoto, ją įkūrė klazomenietis Timesijas apie 685 m.pr.m.e. Bet kaimyninės trakų gentys sunaikino miestą ir tik 543 m.pr.m.e. jį vėl pastatė teosiečiai. Geografinė Abderos padėtis buvo patogi, ypač prekybai. Jau iki persų karų Abdera tapo klestinčiu ir galingu miestu, kuris nuo 500 m.pr.m.e. kalė savo monetas. Teisingai ar neteisingai, tačiau Abderos gyventojai senovėje garsėjo kaip mulkiai ir kvailiai. Žodis “abderietis” buvo simbolis ribotumo. Ir vis dėlto abderiečiai gana sumaniai rūpinosi savo interesais. Susidarius tokiai padėčiai, kai iš užnugario grasino karingi trakai, o priešais Abderos krantus plytėjo svarbiausias prekybinis varžovas - Taso sala, - Abderos turtuoliai nusprendė, kad jiems reikalingas stiprus gynėjas. Persams nukariavus Lydiją, Abdera pakluso Persijos karaliui. Demokrito gimimo data ginčytina. Yra įtikinamos tik dvi: nurodyta Apolodoro(460 m.pr.m.e.) ir Trosilo(470 m.pr.m.e.). Trosilo data geriau sutampa su Demokrito gyvenimo įvykių datomis.


Demokrito pažiūrų formavimasis

Demokritas pradėjo savo mokslą nuo senovės Rytų išminties supratimo ir tuo tarsi pakartojo kelią, nueitą visos graikų filosofijos, kuri išaugo pagrindu žinių, ankstesniais vystymosi amžiais įgytų ne tik senovės graikų, bet ir senovės Rytų visuomenių. Su dideliu dėmesiu ir susikaupimu Demokritas studijavo graikų filosofiją. Jo gamtamokslinės pažiūros formavosi veikiamos jonėnų, o pirmasis kūrinys jo “moralinių” veikalų sąraše pavadintas “Pitagoru”. Tačiau lemiamą įtaką Demokrito pažiūrų formavimuisi padarė iš Mileto į Abderą atvykęs filosofas Leukipas. Demokritas tapo ištikimu jo mokiniu, iš jo perėmė ir toliau plėtojo atomistinę sistemą.


Demokritas – ateistas


Demokritas - ateistas. Dievų baimė, pasak jo, atsirado dėl gamtos reiškinių, tokių kaip, pvz. metų laikų kaita, dangaus reiškinių, nesupratimo. Žmogus davė jiems dievų ir dieviškų dalykų vardus(orą ir saulę vadino Dzeusu, o garus, kuriais maitinosi saulė, - ambrozija). Nežinojimas ir baimė - taip pat ir tikėjimo pomirtiniu gyvenimu atsiradimo priežastis. “Kai kurie žmonės, kurių sąžinę slegia blogi poelgiai, nežinodami, kad mirtinga prigimtis turi žūti, visą gyvenimą pragyvena kankinami nerimo ir baimės”.Demokritas nepripažįsta apvaizdos, manydamas, kad visa, kas gyva, susidarė savaime.
Patraukia dėmesį ir dar vienas faktas: Demokrito klausytojai - ateistai arba tampa jais. Protagoras už skeptišką požiūrį į Dievus buvo nuteistas miri ir žuvo bėgdamas nuo nuosprendžio. Kaip ryžtingiausias ateistas Graikijoje garsėjo ir milietis Diagoras. Jis įrodinėjo, kad įžadai ir maldos yra bergždi, nes žmonės žūva nepaisant jų maldų. Kaltinimas bedievyste tapo patogia politinės kovos su nepageidaujamais asmenimis dingstimi.


Demokrito požiūris į fizinį darbą ir žmones

Pasakojimuose apie Demokritą krinta į akis viena pasikartojanti detalė, kuri negali būti atsitiktinė: Demokritas su pagarba žiūrėjo į fizinį darbą. Jis laikė visiškai įmanomu dalyku, kad vargšas ar buvęs vergas gali tapti žymiu filosofu. Demokritui būdinga pagarba darbui, užuojauta engiamiesiems, žmonių vertinimas pagal jų sugebėjimus, o ne pagal kilmę ir padėtį.


Demokrito gyvenimo pabaiga ir mirties priežastis

Daugelis šaltinių liudija Demokritą buvus ilgaamžį ir nugyvenus daugiau kaip šimtą metų nenutraukiant mokslinių tyrinėjimų.Gyvenimo pabaigoje Demokritas apako. Apie šį faktą sklido visokių gandų. Daugelis kalbėjo, kad Demokritas pats sąmoningai apakino save: sukoncentravo įgaubtame variniame veidrodyje saulės spindulį, ir nukreipęs jį į akis, išdegino jas. Šitai jis esą padarė dėl to, kad akimis jusliškai suvokiama šviesa neužtemdytų jo proto aštrumo. Bet apakęs Demokritas nepasidavė ir manė,kad užtai dabar jis gali visiškai pasinerti į protu suvokiamos tiesos, kuria laikė gilai paslėpta ir dažnai prieštaraujančia jusliniam suvokimui, tyrimą. Cicerono liudijimu, “netekęs regėjimo, Demokritas negalėjo atskirti balta nuo juoda, bet skirti tai, kas gera ir kas bloga, teisinga ir neteisinga, kilnu ir gėdinga, naudinga ir žalinga, didu ir menka, jis galėjo; nemokėdamas skirti spalvų,jis galėjo laimingai gyventi, o be teisingo dalykų vertinimo - negalėjo”. Kitą versiją pateikė Tertulianas: “Demokritas apakino save, nes negalėjo be geismo žiūrėti į moteris”. Tuo tarpu, pasak šaltinių, Demokritas, užsiėmęs mokslu, nekreipė dėmesio į moteris. Jis net manė, kad tikram filosofui ir išminčiui geriau neturėti savų vaikų. Bet jis nepropagavo asketizmo, ir tarp jo mokslinių tyrimų objektų buvo ir embriologijos klausimai. Kai Demokritas pajuto, kad jo jėgos jau visiškai išseko, jis, kaip ir Anaksagoras, savo valia pasitraukė iš gyvenimo.

Demokrito palikimas

Senovės autorių liudijimu, Demokritas parašė du pagrindinius kūrinius - “Didžioji pasaulio sąranga”(Megas diakosmos) ir “Mažoji pasaulio sąranga”(Mikros diakosmos), - taip pat daugiau kaip 50 traktatų, Trasilo suskirstytų į tetralogijas, ir 9 “Priežasčių”(Aitiai) knygas. Kiti Demokrito “korpuso”(veikalų sąvado) kūriniai enciklopediškai aprėpia visas antikos filosofinės ir mokslinės žinijos sritis. Tai etikos, “fizikos”(gamtamoksliniai), matematikos, geografijos veikalai, veikalai apie muziką ir iš įvairių “technikos” sričių (medicinos, žemės ūkio, meno ir karybos). Iš filosofo didžiulio literatūrinio palikimo liko fragmentų, cituojamų senovės autorių, liko antikos istorikų ir filosofų liudijimų, posakių, išsaugotų įvairiuose rinkiniuose.


Atomistinė Leukipo – Demokrito teorija


Atomistinė Leukipo-Demokrito teorija buvo dėsningas ankstesnės filosofinės minties vystymosi rezultatas. Jau Anaksimandro Miletiečio, VIa.pr.m.e. filosofo, teorijoje buvo užuomina, spėjimas, kad iš to, kas neturi ribų(“apeirono”), galima išskirti daugiau negu vieną pasaulį. “Apeironas” yra amžino judėjimo būvyje, o šio judėjimo priežastis - jame pačiame. Demokrito požiūriu, visata - tai judanti materija, medžiagų atomai ir tuštuma. Pastaroji tokia pat reali kaip ir būtis. Amžinai judantys atomai jungdamiesi sudaro visus daiktus, jų išsisklaidymas sąlygoja pastarųjų žuvimą ir išnykimą. Tai, kad atomistai įvedė tuštumos, kaip nebūties, sąvoką, turėjo svarbią filosofinę reikšmę. Nebūties kategorija įgalino paaiškinti daiktų atsiradimą ir kitimą. Tiesa, Demokrito teorijoje būtis ir nebūtis egzistavo greta, skyrium: atomai buvo daugialypumo reiškėjai, o tuštuma įkūnijo vienumą; tai sudarė teorijos metafiziškumą. Tuštumos sąvoka atvedė prie erdvės begalinumo sąvokos. Demokrito pasaulio sampratoje virsmai buvo labai svarbūs. Ištisi pasauliai virsta kitais. Virsta ir atskiri daiktai, nes amžini atomai negali išnykti be pėdsakų, jie duoda pradžią naujiems daiktams. Virsmas vyksta dėl to, kad suyra senoji visuma, kad išsisklaido atomai, kurie paskui sudaro naują visumą.


Demokrito atomai


Pagal Demokritą, atomai nedalūs, jie absoliučiai tankūs ir neturi fizinių dalių. Bet visuose kūnuose jie susijungia taip, kad tarp jų lieka bent minimalus tuštumos kiekis; nuo tų tarpų tarp atomų priklauso kūnų konsistencija. Kiekvienas atomas baigtinis, apribotas tam tikru paviršiumi ir turi nekintamą geometrinę formą. Priešingai, erdvė, niekuo neapribota ir neturi formos. Atomai juslėmis nesuvokiami. Jie panašūs į dulkeles, skraidančias ore ir dėl pernelyg mažo dydžio nepastebimi. Bet atomai kur kas mažesni už tas dulkeles. Tik minties, proto spindulys gali aptikti jų egzistavimą. Jie nesuvokiami dar ir dėl to, kad neturi įprastų juntamų savybių - spalvos, kvapo, skonio ir t. t. Atomai taip pat skyrėsi dydžiu, nuo kurio savo ruožtu priklausė svoris. Demokritas ėjo prie sąvokos “atominis svoris”, pripažindamas atomų, kurie priklausomai nuo matmenų būna sunkesni ar lengvesni, lyginamąjį svorį. Pvz. lengviausiais atomais jis laikė smulkiausius ir lygius rutulio formos ugnies atomus, sudarančius orą bei žmogaus sielą. Pasak Demokrito, atomai yra įvairių formų: kabliuko, inkaro formos, grublėtų, kampuotų, išlenktų - kitaip jie nesukiptų vienas su kitu. Demokritas manė, kad atomai nedalūs fiziškai, bet mintimis juose galima išskirti dalis - taškus, kurių negalima atplėšti, jie neturi savo svorio, bet yra tįsūs. Tai nedaloma mintinė atomo dalis - “amera”(neturinti dalių).
Atomų skaičius begalinis, jų konfigūracijų skaičius taip pat begalinis, “nes nėra pagrindo, kodėl jie būtų veikiau tokie negu kitokie”. Šis principas (“ne daugiau taip negu kitaip”) vadinamas indiferentiškumo arba vienodos tikimybės principu. Nesuskaičiuojamų atomų formų egzistavimą sąlygoja atomų pirminių judėjimų krypčių ir greičių begalinę įvairovę,o tai savo ruožtu lemia jų susitikimus ir susidūrimus. Demokrito atomai negyvi (sielos atomai tampa gyvi tik būdami susiję su gyvulio ar žmogaus kūnu ). Amžinas judėjimas - tai atomų susidūrimas, sukibimas, išsisklaidymas, pasislinkimas ir kritimas.Atomamas būdingas judėjimas:”virpėti visomis kryptimis” arba “vibruoti”.Iš gamtos tyrinėtojų, gyvenusių prieš Aristotelį, Demokrito šalininkai manė, kad judėjimas vyksta per tuštumą ir kad tuštuma - tai vieta, kurioje nėra kūno. Tuštuma išsklidusi ir kūno viduje ir kliudo jiems būti vientisiems, kaip tvirtino Demokrito šalininkai. O šalia kosmoso yra tuštuma, kuri egzistuoja skyrium.
Demokrito “Mažojoj pasaulio sąrangoj” buvo išdėstyta kosmogonija, koskologija, taip pat gamtos, visuomenės ir žmogaus teorija.



Atomų sukurti pasauliai

Pirminis atomų judėjimas - tai jiems būdingas prigimtinis judėjimas, jam nereikia išorinio postūmio. Tik vėliau atomai susipina ir susijungia į sudėtinius kūnus dėl postūmių, smūgių ir jėgos, traukiančios panašų prie panašaus. Pastarąją pripažino daugelis to meto filosofinių sistemų. Ši jėga Demokrito kosmogonijos sampratoje veikia kaip gamtos dėsnis, ir kai kurių tyrinėtojų nuomone, yra paties sūkurio susidarymo pirminė priežastis. Sūkurys atsiranda ne vienakart. Chaotiškas atomų judėjimas erdvėje nuolat sąlygoja sūkurių, iš kurių susikuria nesuskaičiuojami pasauliai, susidarymą. Visi tie pasauliai, taip pat ir mūsiškis, gimsta ir žūsta, bet visata amžina: ji neturi pradžios ir yra begalinė. Ji neturi kūrėjo, ir joje nėra tikslo. Visa joje pajunta viską apimančiam būtinumo dėsniui, ir niekas neatsitinka be natūralios priežasties. Erdvėje vienu metu egzistuoja daugybė pasaulių, jie įvairūs, išsidėstę pačiais įvairiausiais atstumais vienas nuo kito ir yra skirtingose vystimosi stadijose. Kiekvienas iš jų atsiranda, suklesti ir žūva. Šių pasaulių susidūrimas gali sukelti kosminę katastrofą. Demokritas kalba ne apie ištisų pasaulių nukritimą vienas ant kito, o tik apie vieno pasaulio atskirų atomų iškritimą į kitą išsiūvą, kurios gali turėti pražūtingų padarinų, pavidalu.


Demokrito kosmogoninė hipotezė


Remdamasis atomistine teorija, Demokritas pateikia didingą kosmogoninę hipotezę. Sūkurinis judėjimas, Demokrito nuomone, buvo ir mūsų pasaulio susidarymo priežastis, ir tas dabar klestintis pasaulis pajungtas natūraliems visatos dėsniams. Sūkurinio judėjimo procese įvyko materijos kokybinė diferenciacija. Dėl panašaus traukos prie panašaus dėsnio veikimo atomai, daugiau ar mažiau vienarūšiai savo forma, susijungė į draugę, atsirado žemė ir dangaus šviesuliai, įkaitę nuo judėjimo greitumo. Visa, kas vyksta pasaulyje, pasak Demokrito, pajungta ne antgamtinei jėgai, o tik būtinumo dėsniui. Būtinumą Demokritas supranta kaip begalinę priežasčių ir padarinių ryšių grandinę. Jis neieškojo pirminės pasaulio priežasties - jis ją neigė. Bet jis nuolat ieškojo visų laike egzistuojančių reiškinių priežastinių pagrindų. Tai liudija ištiso jo kūrinių ciklo pavadinimai: “Dangiškosios priežastys”, “Orinės priežastys”, “Žemiškosios priežastys”.


“Demokrito” kosmosas

Apie gyvąją gamtą Demokritas rašė veikaluose “Apie gamtą”, “Mažoji pasaulio sąranga”, keliose “priežasčių” knygose. Visa, ką stebėjo ir matė, Demokritas pajungdavo priežastinian pasaulio supratimui. Demokritas sako, kad Paukščių takas - tai vienalaikis švytėjimas daugelio mažų viena už kitos išsidėsčiusių žvaigždžių, šviečiančių kartais dėl glaudaus išsidėstymo. Demokritas tvirtino, kad egzistuoja mums dar nežinomos planetos. Jis manė, kad begalinėje erdvėje (“didžiojoje tuštumoje”) nėra nei “viršaus”, nei “apačios”, nei “centro”, nei “krašto”, tik kosmose atomai krenta “žemyn”, nes jie traukiami į sūkurio centrą. Bet greta šito Demokritas Žemę įsivaizdavo plokščią arba įgaubto, kad galėtų išlaikyti jūras, būgno pavidalo(nors kosmosas, pasak Demokrito, rutulio formos). Jis taip pat manė, kad Žemė tvyro kosmoso centre nekeisdama savo padėties. Yra pranešimas apie tai, kad, pasak Demokrito, Žemė sukasi apie centrą (apie savo ašį). Galbūt kuriuo nors savo gyvenimo laikotarpiu Demokritas padarė kai kurių pataisų.
Įvairios formos ir dydžio atomai sudarė pirminius junginius: ugnį, vandenį, orą ir žemę. Vanduo ir žemė - tai elementų mišinys. Jis gali sudaryti darinius, taip pat ir gyvus.


Ugnies atomai

Tik rutulio formos, arba sferiniai, ugnies atomai yra itin judrūs, nes “jie liečiasi mažiausia plokštuma” ir jų nesulaiko trintis. Jie juda amžinai ir prasiskverbia visur. Jeigu pakankamas jų kiekis užpildo kūno tuščias poras, jie suteikia jam savo judėjimą. Ugnies atomo savybėmis Demokritas aiškino dangaus reiškinius. Jis sakė, jog griaustinį sukelia tai, kad su didele jėga prasiveržia ugnis, glūdinti debesyse su labai stora danga. Kai debesis susiduria su kitais, ugnies atomai tarsi persikošia per esamas tuštumas ir susirenka į būrį - blyksteli žaibas. Kai ugnį sukeliančių kūnelių srautas savo jėga nukrypsta žemyn, žaibas krenta į Žemę. Pirmoji judėjimo forma - atomų sūkurys. O antrinis judėjimas dėl ugnies atomų poveikio sudaro ir gyvybės, ir proto esmę. Ugnies atomai, būdami žmogaus kūne ir susiję su juo, sudaro jo “sielą”, arba protą, - tai, Demokrito nuomone, yra tas pats. Sielos arba proto atomų yra visur, net negyvuose daiktuose. Bet ten jų labai mažai, jie nutolę vienas nuo kito ir negali įkaitinti daikto ir suteikti jam judėjimą.


Gyvybės samprata

Gyvybė yra kūno audinyje išsidėsčiusių judančių ugnies atomų kiekybinio susikaupimo, tam tikros jų konsistencijos rezultatas. Gyvybė žemėje atsirado iš negyvos materijos: ji spontaniškai kilo iš drėgnos žemės. Dėl saulės šilumos paviršius išsipūtė, o kai kurios drėgnos medžiagos daugelyje pasaulio vietų išbrinko. Tose vietose atsirado puvimo burbulai, padengti plona luobele. Įšilę jie “pradėjo duoti gyvą vaisių”, o kai jie “kiek reikia padidėjo, luobelės sprogo kaitinamos saulės, ir atsirado įvairios gyvūnų rūšys”. Jeigu dominavo šiluma, jie tapo paukščiais, jeigu žemiškos medžiagos - sausumos gyvūnais, jeigu drėgnos - plaukiojančiais. Tiesiog iš žemės atsirado medžiai ir augalai. Kai žemė sukietėjo, ji ėmė gimdyti žoles ir kitokius augalus, “visos būtybės jau ėmė gimti dėl tarpusavio maišymosi”.
Pasaulis, Demokrito požiūriu, nėra sukurtas dėl žmogaus, o begalinėje visatoję yra kosmosų ir be žmonių. Žmogus - gamtos produktas, žemės ir vandens sūnus. Visko, kas gyva, esmė - ugnies atomai. Kūnas susideda iš oro ir vandens, o ugnies atomai sudaro žmogaus sielą. Būtent siela skiria žmogų nuo gyvūnų. Sielos atomai ypač telkiasi smegenų tuštumose, todėl smegenyse yra proto centras. Žmogus gyvas kol kvėpuoja. Kvėpuojant išlyginamas ugnies atomų kiekis - dalis jų išeina iškvepiant, o dalis įeina iš oro įkvepiant. Sielos, pasak Demokrito, žūva, “nes tai, kas gimsta kartu su kūnu, būtinai turi žūti kartu su juo”. Pasak Demokrito, visa gamta kartu su žmogumi yra gyvos ir negyvos materijos vienovė, kurio pagrindą sudaro atomai ir tuštuma.
Atomų judėjimu Demokritas aiškino senatvę ir mirtį. Demokritas vietoj maldų kaip geriausią būdą prailginti gyvenimą rekomendavo higieną ir nuosaikumą. Žmogus - tai sudėtingas atomų darinys ir pažinimo subjektas, ištisas “mikrokosmosas”. ‘Žmogus yra tai, ką visi mes žinome”, - sakė Demokritas. Jis apribojo subjektyvų pažinimo būdą: “visiems žmonėms tas pats gėris ir tiesa, o malonu vienam viena, kitam kita”.



Demokritas iškelia gyvenimo reikšmę ir vertę

Išmintis, nepažįstanti baimės, nesutrikdomumas - užvis vertingiausia. Jis aukščiausią gėrį dažnai vadina athambia, t.y. nepažįstančia baimės siela. Demokritas kalbėjo, kad visų tikslas vienas, kad aukščiau už viską gera dvasinė būsena, o sielvartai - blogio matas. Demokritas: Juk sielos džiaugsmas žmonėms kyla dėl santūrumo malonumų atžvilgiu ir tvarkingo gyvenimo. O stygius ar perteklius yra nepastovūs ir teikia sielai daug jaudinimosi. Savo ruožtu toms sieloms, kurio svyruoja tarp kraštutinimų, toli nutolusių vienas nuo kito, nebūdinga nei ištvermė, nei gera nuotaika. Teisėta aistra - kilniai siekti grožio.
“Proto požymis - užkirsti skriaudai kelią, o nereaguoti į padarytą skriaudą - nejautrumo požymis.”
“Nevertas gyventi tas, kuris neturi nei vieno gero draugo. Jam atrodo, kad nei vienas žmogus nemyli to, kuris pats nieko nemyli.” ”Valstybinius reikalus reikia laikyti kur kas svarbesniais už visus kitus; kiekvienas turi stengtis, kad valstybė klestėtų, nesiekdamas didesnės pagarbos, negu jam pridera, ir neužgrobdamas daugiau valdžios, negu naudinga bendram reikalui. Ir čia slypi viskas: kai ji klesti, viskas klesti, kai ji žūva, žūva viskas.”
Demokrito atomizmas geriau už bet kurią tuometinę teoriją atsakė į to meto klausimus. Tai intelektualinio judėjimo, kurio tikslas - racionalaus pasaulio pažinimas, kulminacija. Demokrito filosofija tiesė kelią ateities mokslui ir filosofijai.

Raktiniai žodžiai

• demokritas
• demokrito atomizmas
• atomizmas