Dekartas - filosofijos pradai

Tema	Filosofija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Dekartas teigia, kad norint pažinti tiesą, turime nors vieną kartą suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma. Bet su išlyga, jog tuo nereikėtų vadovautis sprendžiant savo poelgių teisingumą. Kodėl?
Patalpinta	2005-08-18
Parsisiuntė	24747
	Parsisiųsti10 KB

Išsamus aprašymas

Gyvendami susiduriame su daugybe reikalų, kuriuos spręsdami mes vadovaujamės tam tikromis nuomonėmis. Bet apie vieną ir tą patį dalyką gali būti kelios ir daugiau nuomonių. Ir neįžiūrėdami vienose nuomonėse daugiau tiesos nei kitose, turime pasirinkti vieną iš jų. Šią nuomonę pasirenkame skubotai nes nėra laiko ieškoti teisingiausios iš jų. Todėl kad dažnai savo poelgiuose turime veikti pirmiau nei galime spėti atsikratyti visų abejonių ir rasti teisingiausią sprendimo būdą. Todėl pasirinkus vieną nuomonę, ja vadovaujamės ir toliau lyg ji būtų teisingiausia.
Argumentai, kuriais remdamiesi, galime suabejoti visais jutiminiais duomenimis. Pirma, būtų klaidinga tikėti tuo, kas nors vieną kartą mus apvylė. Nes ir vaikystėje (ir netgi dabar) pojūčiai mus apgaudavo, todėl būtų aplaidu jais visiškai tikėti. Antra, miegodami dažnai sapnuojame ir įsivaizduojame bei stipriai jaučiame daug nebūtų dalykų. Todėl , jei mes galime suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma, neturime argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, ar mintys sapnuojant yra klaidingesnės už visas kitas. Taigi, jutiminiai pojūčiai iš pirmo žvilgsnio atrodytų labiausiausiai mums patikimi įrodymai apie išorinį pasaulį, tačiau pagal Dekartą tuo taip pat galima laisvai suabejoti.
Matematikos įrodymai ir jų pagrindimas atrodo savaime labai aiškūs dalykai. Bet suabejoti galima netgi ir tuo! Juk gali atsitikti taip, kad žmonės apsiriktų tuose dalykuose/ Bet tai galima paaiškinti ir Dievo egzistavimu. Jei Dievas gali padaryti viską, kas jam patinka, tai Jis galėjo mus sukurti tokius, jog nuolat klystumėm. O jei teigtume, kad mus sukūrė ne Dievas ir mes egzistuojam patys savaime ar kieno nors dėka ir laikydami savo kūrėją menkesniu, tada bus dar didesnė galimybė būti labiau netobuliems ir nuolat klysti.
Pirmas dalykas kuo abejoti nebegalima. Kas tai? Jei viską atmesime, kuo tik galime suabejoti, tai galėtume teigti kad nėra nei Dievo, dangaus, žemės, saulės, mūsų kūno ir t.t. Bet vieno dalyko mes negalime atmesti, tai - mąstymas. Nes būtų naivu manyti, kad nėra to, kas mąsto. Todėl galime teigti, kad išvada: aš mąstau, vadinasi aš egzistuoju, yra pirmoji ir pati teisingiausia iš visų mūsų minčių.
Teiginy, jog mūsų dvasios ir minties sąvoka yra pirmesnė nei kūno sąvoka, įrodyti galima remiantis pirma ir teisingiausia mūsų išvada, kad jei aš mąstau, tai aš ir egzistuoju. Teigdami , kad mes egzistuojam, jei mąstome ir visa kita atmesdami, galime sakyti, kad už mūsų mąstymo nėra nieko kas egzistuotų ir būtų tikra. Todėl mūsų egzistavimui nėra būtina nei figūra, nei buvimas kokioje tai vietoje, visa tai kas būdinga kūnui. Tai mūsų supratimas apie dvasią ir mintį yra pirmesnis už kūno sąvoką. Mes dar vis abejojame ar pasaulyje yra kūnų, tačiau tikrai žinome, kad mąstome ir egzistuojame.
Daiktą pažįstame geriau jei daugiau jo savybių randame. Ir savaime suprantama daugiausia savybių randame savo sieloje, mes ją geriausiai pažįstame. O kodėl ją geriausiai pažystame? Nes nėra nieko ką reikėtų pažinti pirmiau nei savo mintį. Jei ką noras jauti (pvz. Matai debesis ir manai , kad tuoj lis), bet tikriausiai tai yra netiesa arba to nėra ką jauti, tačiau negali būti kad mano dvasia yra niekas, kai visa tai ji mąsto. Todėl mūsų dvasios pažinimas yra pirmesnis ir tikresnis pažinimas nei bet kurio kūno pažinimas.
Sąvoka “aš kalbu, vadinasi egzistuoju” yra tik iš dalies teisinga. Kai kalbame, vadinasi mąstome, nes negalime kalbėti visiškai nieko nemąstant, todėl, galima teigti, ir egzistuojame. Bet juk galime mąstyti ir nekalbant, tada irgi egzistuoji. Taigi kalbėjimas yra tik viena iš mąstymo išraiškos formų. Todėl ir sąvoka “aš kalbu, vadinasi egzistuoju” nėra visiškai teisinga.
Tačiau plėsdami savo pažinimą, pasiremdami įvairiais įrodymais ir būdami labai dėmesingi galime suklysti, nes siela neįstengia būti visą laiką dėmesinga. Ir jei mano , kad Kūrėjas ją galėjo sukurti klystančią visuose dalykuose, todėl ji gali nepasitikėti viskuo, ko aiškiai nesuvokia. Todėl ji negali turėti teisingų žinių pirmiau negu sužinos kas ją sukūrė. Nes sužinojusi, kas ją sukūrė ji galės ir turės pagrindo tikėti ar ne savo pažinimo teisingumu.
Dievo buvimo įrodymas Dekarto samprotavimais.
Siela tęsdama savo pažinimą tiria ir įrodinėja įvairias idėjas ir sąvokas. Ir galų gale prieina prie tokios sąvokos, kaip tobula esybė. Nagrinėdama šios tobulos esybės savoką ir atrasdama joje būtiną ir amžiną jos buvimą, siela negali nepriskirti tobulai esybei Dievo sąvoką. Nes nieko būtinesnio ir amžinesnio nei tobula esybė negali būti. Visuose kituose daiktuose, tai yra idėjose, siela neranda nieko, kas užtikrintų, kad idėjomis reiškiami daiktai egzistuoja. Todėl tos amžinumo ir būtinumo savybės tobulą esybę pavadina Dievu, nes jis amžinai egzistuoja ir yra būtinas
Radikalios abejonės principas man yra savotiškai įdomus. Bet viskuo abejojant yra sunku kažką tai pažinti. Juk ir pažinimui reikia tam tikrų pamatinių žinių, sąvokų. Ir jei nėra šių pamatų arba jais dar pradėti abejoti, tai labai sunku kažką pažinti, kartu neįrodinėjus to daikto priežasčių teisingumą, taip pat tą priežasčių priežasčių teisingumą ir t.t.
Šis pažinimo būdas (radikalios abejonės būdas) yra daug komplikuotesnis ir sunkiau suprantamas nei kitų filosofų pateiktos idėjos apie pažinimą.

Dekartas. Filosofijos pradai 2.


XVII a. Filosofijai didelę įtaką turėjo politinės, religinės, ekonominės ir mokslo pažangos prielaidos. Nusigręžiama nuo visų įmanomų autoritetų ir atsiremiama vien į protą. Norint atrasti tikrąjį pažinimą Renė Dekartas siūlo suabejoti viskuo kuo įmanoma ir tikru laikyti tik tai kas protui yra visiškai aišku. Tačiau jisai sako, kad abejojimu nereikia vadovautis savo poelgiuose. Įsivaizduokime paprastą situaciją : man reikia pereiti gatvę. Dar nebaigus jos pereiti užsidega raudona šviesa. Aš pradedu abejoti: eiti man, stovėti vietoj ar grįžti atgal, tuo pačiu dar prisimenu kadaise vaikystėje mokytasis kelių eismo taisykles, o mašinos vietoj nestovi. Žinoma, geriausiu atveju aš paprasčiausiai suskubsiu pereiti gatvę kuo greičiau ir tik vėliau pradėsiu galvoti. Taigi savo poelgiuose mes paprastai pirmiausia padarome, o tik paskui mąstome, nors kartais turėtų būti ir kitaip.
Kaip minėjome, galima abejoti viskuo. Abejoti tol kol rasime tikrumą. Taigi kodėl gi nesuabejoti pojūčiais, juk didžioji dalis pažinimo (o juk svarbiausia ir yra pažinimas, juk abejojama, vadinasi ir mąstome tik tam, kad jau nereiktų abejoti ir galėtume rasti tai, kas iš tiesų yra tikra) yra gaunama iš pojūčių, kurie mus dažnai apvilia, o kam pasitikėti tuo, kas jau kartą tave apvylė. Pradėdami abejoti ir skaidydami savo turimą informaciją mes prieiname prie jos šaltinių, t. y. prie to, iš ko ši informacija kyla, natūralu, kad tuo mums buvo suabejoti svarbiausia.
Mes galime suabejoti net gi matematika. Matematikos “kūrėjai” irgi žmonės, klystantys žmonės. Jų pažinimo dalis įgyta taipogi per jusles, jų nepatikimumu mes jau suabejojome, žmogaus galiomis jo sugalvotom teorijom taip pat galime suabejoti suabejodami pačiu Dievu, gal mes sukurti nuolatos klysti. Suabejodami savimi mes suabejojame visais savo kūriniais.
Tačiau pradedant savo pažinimą Dekartas turėjo rasti atspirties “tašką”, - tokį “tašką”, kuriuo jisai jau negalėtų suabejoti. Iš čia kyla jo garsusis posakis: “cogito ergo sum” - “mąstau, taigi , esu”. Taigi negalima suabejoti tik pačia abejone, - tuo, kad abejoji. Žmogui vienintelis būdingas požymis - sugebėjimas mąstyti. Vadinasi žmogus, kadangi jisai mąsto, jisai yra ir tuo Dekartas jau neabejoja.
Žmogus yra sudėtinė būtybė, kuri yra sudaryta iš kūno ir dvasios. Kūnas yra tįsus ir dalus, priešingai nuo dvasios, kuri yra nedaloma, vadinasi, dvasia yra pirminė, nes tik ji mąsto, o kūnas reikalingas tik jai gyventi jame. Ir jau vien todėl savo dvasios pažinimas yra tikresnis nei kūno. Ji yra dar sudėtingesnė - turinti daugiau savybių ir ypatybių, kuo daugiau savybių pažįstame, tuo geriau ir suprantame daiktą.
“Aš kalbu, vadinasi, egzistuoju”. Pabandysiu atsakyti kiek įmanoma trumpiau. Rene Dekartas įrodė: “mąstau, vadinasi, egzistuoju. Dabar, argi “mąstau” yra tolygu “kalbu”? Galima labai daug kalbėti ir “nieko” nemąstyti, tačiau tai tik sąlyginė perskyra, nes kalbant vis tiek vyksta mąstymo procesas, bet šiuo metu mums yra svarbu ne tai.
Kai aš kalbėjau apie jusliškumą, aš atkreipiau dėmesį į tai, kad mes turime abejoti ne tiek pačiomis sąvokomis, kiek jų šaltiniais. Pasak Dekarto norint ką nors pažinti mes tuo turime suabejoti. Save mes galime prilyginti tarsi tom, “sąvokom”, o Deivą - tam “šaltiniui” . Taigi jei mes turime abejoti šaltiniais, mes turime (šioje situacijoje) suabejoti ir savo Kūrėju (Dievu). Juo abejodami mes jį pažįstame. Pažindami šaltinius - pažįstame sąvokas. Pažindami savo kūrėją, mes pažįstame ir patys save.
Dekartas bando įrodyti Dievo buvimą kalbėdamas apie įdėjas, kurias mes mąstome. Jis savyje randa be galo tobulos esybės idėją, kuria, be jokios abejonės negali būti jis pats. Jeigu ja negalime būti mes patys, vadinasi, kažkas turi būti be mūsų, t.y. ne mumyse, o už mūsu , kaip ir už šio išorinio pasaulio ribų.
Renė Dekaratas visą savo filosofiją pastatė ant abejojančio subjekto. Abejoti - vadinasi mąstyti, o tai reiškia būti.
Kaip mums kartais derėtų suabejoti įvairiomis fizikos ir kitų mokslų teorijom - kas yra teisus ar kaimo moteriškėlė, kuri sako, kad žaibai - Griuastinio, kuris rieda dangaus keliais savo karieta, mėtomos nuorūkos, ar įvairūs elektros krūvių išlydžiai ir panašiai, kurio nors mokausi beveik visi metai Kauno Technologijos Universitete dar pačiupinėti neturėjom galimybių.
Kaip ten bebūtų, Renė Dekarto filosofija davė tolesnį pagrindą racionalistinei filosofijai (paremtai protu). Jo filosofija vėliau naudojasi daugelis filosofų eidami savo tiesos ieškojimo keliu.

Raktiniai žodžiai

• dekartas
• rene dekartas
• mastau vadinasi egzistuoju