Dainos apie gėles

Tema	Muzika
Tipas	Referatas
Aprašymas	Tikriausiai nieks nepaneigs, kad lietuviai - tikrai dainomis turtinga tauta. O kodėl gi mes turime šitiek dainų? Atsakymas paprastas - mūsų ainiai buvo labai kūrybingi ir sumanūs, bet taip pat todėl, jog anksčiau nebuvo nei televizoriaus, nei radijo. O giliais žiemos vakarais mezgant prie balanos, vasarą sunkiai dirbant laukuose, ar tiesiog sėdint prie šventinio stalo juk taip norėdavosi visiems bendrai užtraukti sutartinę!.. Štai tada ir pabusdavo žmonių kūryba – jie pradėdavo kurti dainas. Man gražiausios iš jų tai dainos apie gėles.
Patalpinta	2005-05-07
Parsisiuntė	1477
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Daug ir gražių dainų sukurta apie gėles. Žmonės gėles apdainuodavo ir švenčių, ir vargų metu. Ir tikriausiai niekas nepaneigs, jog dažniausiai minima gėlė dainose - tai mūsų rūta: ,,Oi tu rūta rūta, rūtele žalioji, /Kodėl nežaliuoji žiemą vasarėlę, /Kodėl nežaliuoji žiemą vasarėlę?” Rūta dainose vaizduojama kaip universali gėlė: ją ir mergelės nešioja laukdamos bernelio, kitos gi rūtelės šakele per vestuves puošiasi, trečios- ir burtų su šia gėlele prisimano.O kartais mergelės dainose rūelės negerbia, nemyli:,,Rūtų vainiką nuimtai/Ir purvynėlin įmestai“ Galbūt todėl, kad rūta visada būdavo mergelių gėlė, todėl jos į pastarąją sudėdavo visas savo viltis ir svajones, todėl, kai mergelėms tekdavo nusivilti, jos pirmiausia pyktį išliedavo ant žaliosios rūtelės. Vis dėlto, rūtų vainikėlis dažniausiai būdavo tas daiktas, be kurio vestuvėse neapsieinama, taigi ir mergužėlės vainikėlį įsivaizdavo kaip vestuves: nebus vainikėlio, nebus ir vestuvių(,,Kukavo gegutė, /Džiaugės vasarėlė, /O mergelė verkė /Rūtų vainikėlio“)
Ir vis dėlto ne vienintelė rūtelė karaliauja lietuvių liaudies dainose. Čia savo vietą užsiėmusi ir puikioji lelija. Ši gėlelė dainose kaip ir rūta, dažniausiai siejama su jaunyste, tapatinama su grožiu, gaivumu:,,Oi augin močia dukrelę, /Kaip darže lelijėlę“ Lelija taip pat vaizduojama kaip skaistybės simbolis , tapatinama su Marija.
Būtent dėl rūtos ir lelijos panašumo, žmonės sukūrė tokių dainų, kuriose šios gėlelės minimos kartu:

Palaistyk rūtą vyneliu,
O lelijėlę vandeniu:
Prigis rūtelė iš šaknų,
O lelijėlė iš lakštų.

Šios dvi gėlės dominuodavo dainose. O kitos būdavo apdainuojamos kiek rečiau. Pavyzdžiui, akacijos. Iš dainos ,,Palinko liepa šalia kelio“ galime suprasti, kad šios gėlės buvo skirtos kapų puošimui, nes šioje dainoje yra štai tokie žodžiai: ,,Mergaite, papuošk kareivio kapą/ Baltais akacijų žiedais“ Bet niekur nėra dainuota, jog akacija būtų pinta į plaukus ar nešiota per vestuves.
Vaikiškose dainose dažnai minima gėlė – tai aguonėlė.Ir kas vaikystėje neniūnavo:,,Štai ir šitaip va ir va kaip aguonėlę sėja‘‘
Tokios gėlės kaip jazminai ir bijūnai yra taip pat labai mėgstamos lietuvių liaudies dainose, bet jos minimos dažniau kaip darželio gėlės, augančios po langais, kad ir šioje dainoje:,,Pražydo jazminas po langu,/Nusviro baltieji žiedai“
Bet juk nesvarbu kokia gėlė, lietuviai apie kiekvieną gėlelę dainuodavo vienodai gražiai, o kartais, nenorėdami išskirti nei vienos, darniai užtraukdavo:

Skambėk, pavasarėli, vai lingo lingo ly
Žydėkit gelsvos gėlės, žydėkit pabaly!

Raktiniai žodžiai

• apie geles
• dainos apie geles
• apie gėles