Cukrinis diabetas

Tema	Medicina
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos (PSAO) duomenimis, praėjusio amžiaus pabaigoje pasaulyje užregistruota 90 milijonų diabetikų. Vaikai ir paaugliai iki 16 metų sudaro apie 5—10% visų diabetikų.
Patalpinta	2005-07-08
Parsisiuntė	3267
	Parsisiųsti14 KB

Išsamus aprašymas

Cukriniam diabetui atsirasti labai svarbu genetiniai faktoriai, bet, kaip jis paveldimas, dar neišaiškinta. Dabar vis didesnė reikšmė teikiama virusinei infekcijai ir insuliarinio kasos aparato pažeidimui. Kasos insuliarinį aparatą ypač gali pažeisti tymų, vėjaraupių, parotito, raudonukės, gripo virusai. Provokuojančiais faktoriais gali būti psichinės ir fizinės traumos, nuolatinis persivalgymas, ypač piktnaudžiavimas riebalais, angliavandeniais. Cukrinis diabetas yra lėtinė medžiagų apykaitos liga, kuria sergant sutrinka gliukozės vartojimas. Sutrikusio gliukozės vartojimo dažniausia priežastis vaikams ir paaugliams yra absoliutus insulino trūkumas. Insulinas kartu su kitais hormonais (gliukagonu, gliukokortikoidais, augimo hormonu, adrenalinu) organizme sąlygoja gliukozės homeostazę. Esminis insulino veikimas yra tas, kad gliukozė greičiau transportuojama į ląsteles. Insulinas stimuliuoja glikogeno ir baltymų sintezę, kalio transportą j ląsteles, lėtina lipolizę. Trūkstant insulino, kraujyje daugėja gliukozės dėl sutrikusio jos vartojimo ir pagreitėjusios gliukoneogenezės iš amino rūgščių. Savo ruožtu gliukoneogenezė sąlygoja baltymų katabolizmą. Toliau mažėja kepenų glikogeno atsargos, intensyvėja lipolizė ir mobilizacija laisvų riebiųjų rūgščių, kurioms oksiduojantis atsiranda daug acetilkoenzimo A. Sutrikus angliavandenių apykaitai, acetilkoenzimas A toliau nepakankamai metabolizuojamas, todėl kraujyje daugėja ketoninių kūnų (acetono, p hidroksisviesto ir acetacto rūgščių). Atsiranda ketonurija, o mažėjant šarmams,— ir metabolinė acidozė. Dėl hiperglikemijos pasireiškia glikozurija, poliurija, dėl to organizmas netenka vandens bei elektrolitų. Eksikozė, didelė gliukozės koncentracija kraujyje yra plazmos hiperosmoso ir hipovolemijos priežastis. Minėtiems pakitimams progresuojant ir veikiant smegenis, galų gale ligonį ištinka diabetinė koma.
Klinika. Cukrinio diabeto skirstymas stadijomis yra probleminis ir nevieningas. PSAO ekspertai rekomenduoja tris stadijas: prediabetas (potencinis), latentinis ir manifestacinis diabetas.
Manifestaciniu diabetu laikoma tokia būklė, kai vaikams, kurių gyvenimo ir mitybos sąlygos (be provokacijų ir stresų) esti normalios, yra hiperglikemija, glikozurija ir būdingi klinikiniai simptomai.
Latentiniu diabetu laikoma tokia būklė, kai nėra budingų klinikinių simptomų, hiperglikemijos ir glikozurijos, bet, duodant angliavandenių krūvį, t. y. atliekant gliukozės tolerancijos testą (GTT), randama jį esant diabetiniu.
Prediabetas, t. y. būklė, buvusi prieš manifestacinį ir latentinį diabetą, dažniausiai nustatoma retrospektyviniu būdu ir remiantis genetiniais faktoriais. Šiai grupei priklauso: a) homozigotinis sergančio diabetu dvynys; b) vaikai, kurių abu tėvai serga diabetu; c) vaikai, kurių vienas iš tėvų serga diabetu, o kito giminėje yra ar buvo diabetikų. Minėtų vaikų GTT dar nediabetinis. Visi šie asmenys priklauso ir grupei su rizikos faktoriais (didelio laipsnio rizika). Kiti asmenys, priklausantys grupei su rizikos faktoriais: gimusieji didelės kūno masės (4,5 kg ir daugiau), nutukę, kurių giminėje yra diabetikų, vaikai, kurių abejotinas (dar nediabetinis) GTT, išryškėjusi spontaninė hipoglikeminė būklė, moterys, pagimdžiusios stambius (4,1 kg ir daugiau) gyvus naujagimius, ypač jeigu po gimimo jie greitai mirė.
Manifestacinio diabeto esminiai simptomai yra šie: laipsniškai stiprėjanti polidipsija, poliurija, eventualiai nikturija ir enurezė. Vaikai greitai pavargsta, nepaisant polifagijos, kuri retai įrodoma, mažėja jų kūno masė. Dažnai simptomatika pasireiškia audringai, greitai pereina į ketozę ir ketoacidozę. Interkurentinė infekcija pagreitina diabeto manifestaciją ir komą. Krinta į akis rubeosis diabetica.
Šlapime nustatoma cukraus, kraujyje — hiperglikemija nevalgius. GTT paprastai nebeatliekamas. Kelis kartus per parą tiriamas gliukozės kiekis kraujyje (glikemijos profilis) ir cukrus 4— 6 paros šlapimo porcijose (glikozurijos profilis). Vaikai paprastai serga sunkiu ir vidutinio sunkumo diabetu, kurio eiga dažnai būna labili.
Komplikacijoms nustatyti tiriamas akių dugnas, šlapimas, inkstų funkcija (jei reikia), matuojamas kraujospūdis. Visa tai padeda kuo anksčiau diagnozuoti diabetinę angiopatiją ir iš dalies užkirsti jai kelią.
Sunkaus, ypač dar blogai gydyto diabeto atveju pasireiškia. Moriako sindromas: hepatomegalija, mažas ūgis, atsilikęs fizinis'. vystymasis ir lytinis brendimas, nutukimas. Jeigu šiam sindromui būdinga ne nutukimas, o atvirkščiai, kūno masės mažėjimas, jis vadinamas Nobekuro sindromu. Labai dažnos komplikacijos yra dantų pažeidimai (parodontozė, alveolinė piorėja), pūlinės ligos. Grėsmingiausia komplikacija — diabetinė (acidozinė) koma.
Ji pasireiškia, kai diabetas negydomas arba kai dėl įvairių priežasčių gydymas yra nepakankamas.
Aprašyti diabeto simptomai laipsniškai ryškėja. Atsiranda negalavimas, pykinimas, vėmimas. Staigiai sumažėja darbingumas, stiprėja mieguistumas. Ligoniai būna paraudę dėl rubeosis diabetica, kuris išnyksta komai smarkiai progresuojant, raudonom, sausom lūpom, jų gleivinė sausa, minkšti akių obuoliai, dėl eksikozės pablogėjęs turgoras, įkritęs pilvas. Oligurija progresuoja iki anurijos. Pamažu vis labiau temsta sąmonė, o komai progresuojant, ji prarandama. Dėl progresuojančios ketoacidozės kvėpavimas pasidaro gilus, retas, triukšmingas — Kusmaulio tipo, iškvėptas oras kvepia acetonu. Dažnai atsiranda pilvo skausmai (pseudoperitonitis diabetica). Raumenys būna hipotoniški. Sausgyslių refleksai silpni. Laboratoriniais tyrimais nustatoma įvairaus laipsnio hiperglikemija, acidozė, glikozurija, acetonurija, hipokalemija, hiponatremija, o pasireiškiant poligurijai ir anurijai, didėjant hiperglikemijai, pereina į hiperkalemiją, hipernatremiją.
Retas diabetinės komos variantas yra hiperosmosinė koma. Dėl neaiškių priežasčių, kai esti insulino nepakankamu mas, nebūna ketoacidozės, bet būtinai pasireiškia hiperosmosas. Jis didėja dėl ryškios hiperglikemijos (83,2 mmol/1 ir daugiau), hipernatremijos, hiperazotemijos, hiperchloremijos. Kraujo plazmoje padaugėja baltymų. Prasideda viduląstelinė dehidracija. Dėl viso to ryškėja neurologiniai simptomai: meningizmas, hemiparezė, disfagija, traukuliai, nistagmas, sustiprėję sausgyslių refleksai, padidėjęs raumenų tonusas. Kvėpavimas nelabai sutrinka, nesnėra ketoacidozės ir, nors kvėpavimas būna gilus, acetono kvapo nejaučiama.
Hipoglikeminė koma (šokas). Hipoglikeminė būklė, taip pat koma pasireiškia staigiai kraujyje sumažėjus cukraus kiekiui. Tai dažniausiai būna perdozavus insuliną. Pacientas būna gavęs insulino injekciją ir po to sekančio maitinimo metu vėmęs arba nevalgęs dėl kokios nors interkurentinės infekcinės ligos. Esminiai hipoglikeminės būklės simptomai yra: neramumas, drebulys, prakaitavimas, silpnumas ir stiprus alkio jausmas. Akių obuoliai būna kieti, dažnai sutrinka regėjimas, sustiprėja sausgyslių refleksai, galimi traukuliai. Ligoniai būna išblyškę, prakaituoti. Hipoglikeminė būklė greitai progresuoja, ligonis netenka sąmonės. Dažniausiai ši būklė atsiranda jau žinomam, išaiškintam diabetikui. Lyginant su diabetine koma, šiuo atveju visi simptomai pasireiškia labai sparčiai. Eksikozės simptomų nebūna. Cukraus kraujyje esti mažai. Šlapime cukraus gali būti, nes šlapimo pūslė dažnai būna užsipildžiusi ir neišsituštinusi iki hipoglikeminės komos. Ketoacidozės, taip pat acetono kvapo iš burnos bei acidozinio kvėpavimo nebūna. Hipoglikeminė koma gali atsirasti dar nelikvidavus diabetinės komos, perdozavus insuliną. Tuomet diabetinę komą sunkiau diferencijuoti nuo hipoglikeminės, nes vienos komos simptomai formuojasi kitos komos fone. Hipoglikeminei komai budinga padidėjęs raumenų tonusas, atsiradusi hiperrefleksija ir traukuliai, patologiniai refleksai. Diferenciacijai ypač vertingi simptomai yra kramtomųjų raumenų trizmas (ligonis nepražiodomas) ir teigiamas Babinskio refleksas. Juos reikia nuolat tikrinti. Dažnos, ypač užtrukusios hipoglikeminės būklės pavojingos centrinei nervų sistemai, nes gali sukelti encefalopatiją dėl įvykusių negrįžtamų pakitimų nervinėse ląstelėse.
Diferencinė diagnostika. Cukrinį diabetą tenka diferencijuoti nuo nedaugelio ligų. Atsiradus poliurijai, polidipsijai, vaikui blogstant, galima įtarti necukrinį diabetą. Tačiau jau vien šlapimo tyrimas, kuriuo nustatoma didelis santykinis tankis (1025—1030) bei cukrus, paneigia šią diagnozę, nes necukriniam diabetui būdinga mažas šlapimo santykinis tankis, nebūna cukraus, o poliurija ir polidipsija labai vargina vaiką, jis geria bet kokį po ranka pakliuvusį vandenį (iš gėlių vazos, balos ir kt.). Cukraus kiekis kraujyje ne didesnis už normalų (3,33—5,55 mmol/1 nevalgius).
Cukrinį diabetą reikia diferencijuoti ir nuo lėtinio inkstų nepakankamumo. Pastarajam būdinga tai, kad poliurinėje fazėje vaikai irgi gausiai šlapinasi, daugiau geria. Tačiau šlapimo santykinis tankis būna mažas, apie 1008—1010, nepasireiškia glikozurija ir hiperglikemija. Vaikams, sergantiems lėtiniu inkstų nepakankamumu, dažnai esti padidėjęs kraujospūdis, edemos, būdingi šiai patologijai metaboliniai sutrikimai, pakitęs šlapimas.
Cukrinį diabetą diferencijuojant nuo inkstinės glikozurijos, žinotina, kad pastaroji liga atsiranda normoglikemijos fone, būna net neryški hipoglikemija. GTT normalus arba irgi rodo polinkį į hipoglikemiją. Glikozurija paprastai esti neryški — 2—3 g per parą, ne daugiau kaip 20 g. Labai retai gali būti 50 g. Paprastai nebūna polidipsijos, jeigu neatsiranda psichogeninė polidipsija. Kartais gali atsirasti furunkuliozė, neurologinė simptomatika, kristi dantys, sutrikti miegas.
Diabetinę komą (ar prekomą) tenka diferencijuoti nuo kitų komos būklių, nes vaikams cukrinis diabetas dažnai pasireiškia greitai. Iš pradžių jis nepastebimas, todėl negydyti vaikai į ligoninę atvežami prekomos būklėje ar net ištikti komos. Tuomet pirmiausia diferencijuojama nuo hipoglikeminės komos (diabetinės komos diferenciaciją nuo hipoglikeminės žr. aukščiau). Jeigu šias komas negalima patikimai atskirti, į veną leidžiama gliukozės tirpalo (20% 20 ml iki 0,25—0,5 g/kg sausos gliukozės). Kai esti hipoglikeminė būklė ar koma, vaiko savijauta greitai pradeda gerėti. Tuomet galima suleisti dar tiek pat gliukozės į veną arba, jei ligonis jau atgavo sąmonę, duodama išgerti gliukozės, saldžios arbatos — ligonis greitai atsigauna. Neaiškiu atveju jokiu būdu negalima pradėti komos gydyti insulinu!
Diabetinė koma diferencijuojama ir nuo acetonemijos (ketonemijos), dažnai pasitaikančios vaikams, kurių labili nervų sistema. Acetonemijos pradžia dažnai būna susijusi su interkurentine infekcija, ketogenine dieta. Trūkstant enzimų, sutrinka riebalų ir iš dalies angliavandenių apykaita, kraujyje kaupiasi ketoninių; medžiagų, kurios išsiskiria su šlapimu. Prasideda nesuvaldomas vėmimas, dėl kurio pasireiškia hipokalemija, eksikozė, organizmas netenka elektrolitų, o procesui įsigalėjus, atsiranda acidozė, tačiau nebūna glikozurijos, hiperglikemijos, GTT normalus, galimas polinkis į hipoglikemiją.
Diabetinę komą reikia diferencijuoti nuo eklampsijos (hipertenzinės encefalopatijos, pseudouremijos), kuri atsiranda dėl smegenų pabrinkimo. Ji pasitaiko ūminio glomerulonefrito pradžioje. Eiga labai ūmi (per kelias valandas ar net minutes). Ligonis jaučia labai stiprius galvos skausmus, būna pablyškęs, jo pulsas retas ir įtemptas (dėl padidėjusio intrakranialinio spaudimo). Kraujospūdis stipriai padidėjęs. Ligonis šlapinasi mažai (oligurija), šlapimo santykinis tankis dažnai didokas. Kreatinino, šlapalo, liekamojo azoto kiekis kraujyje normalus ar šiek tiek padidėjęs. Būdinga dažni traukuliai, hiperrefleksija, patologiniai refleksai. Hiperglikemijos, glikozurijos, acetonurijos nebūna.
Diabetinę komą nuo ureminės komos tenka diferencijuoti rečiau. Hepatinė koma būna sergant hepatitu, apsinuodijus grybais, hepatotoksinėmis medžiagomis. Si koma prasideda laipsniškai, jai būdinga haliucinacijos. Ligoniai dažnai esti pageltę. Atsiranda Kusmaulio kvėpavimas, iš burnos sklinda kepenų (mėsos) kvapas. Kraujyje padaugėja tiesioginio ir netiesioginio bilirubino, šlapime—tulžies pigmentų. Galūnės spazmiškos, išryškėja hiperrefleksija, dažnai būna meninginių reiškinių.
Diabetinę komą taip pat reikia diferencijuoti nuo ūminio antinksčių nepakankamumo, kuris pasireiškia sergant sunkiomis infekcinėmis ligomis, staiga_ nutraukus ilgai ir didelėmis dozėmis vartotus kortikosteroidus. Ūminis antinksčių nepakankamumas prasideda staiga, ligonis suglemba, jo oda pasidaro pilkšvai melsva atspalvio, „marmurinė", labai sumažėja raumenų tonusas, prasideda vėmimas ar net viduriavimas. Sumažėja kraujospūdis, tachikardija, pila šaltas prakaitas, krinta temperatūra, netenkama sąmonės, prasideda traukuliai. Kraujyje nustatoma hiperkalemija, hiponatremija, hipoglikemija.
Diabetinę komą tenka diferencijuoti ir nuo meningito, meningoencefalito. Šioms ligoms būdingi meninginiai reiškiniai ar židininio smegenų pažeidimo simptomai, specifiški cerebrospinalinio skysčio pakitimai, kurie ir yra diferenciniai kriterijai. Hiperglikemija nebūdinga.
Pasireiškus pseudoperitonitis diabetica, jį reikia diferencijuoti nuo ūmaus pilvo, pirmiausia nuo apendicito. Dėl dehidracijos ir eksikozės kraujas gali būti sutirštėjęs, todėl atsiranda santykinė leukocitozė, dar labiau klaidinanti gydytoją. Padeda hiperglikemijos, glikozurijos, acetonurijos nustatymas. Jeigu, likvidavus komą, minėta grėsminga simptomatika lieka, galima įtarti chirurginę ligą ir spręsti klausimą dėl diabetiko operavimo. Atsiradę pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ir atitinkama anamnezė gali būti klaidingai palaikyta apsinuodijimu. Tačiau, kruopščiai ištyrus ligonį, ši diagnozė ekskliuduojama.
Gydymas. Diabetikas turi pakankamai, tolygiai per dieną judėti. Dėl raumenų darbo padidėja gliukozės poreikis ir ji geriau suvartojama, todėl ilgainiui galima sumažinti insulino dozę. Netikslinga diabetikus atleisti nuo fizinio lavinimo pamokų, tik jie negali dalyvauti rungtynėse. Kadangi vaikai sportuodami ar daugiau judėdami gali jausti alkį, jiems reikia leisti pavalgyti, kad išvengtų hipoglikemijos. Tam tikslui ir vakare prieš miegą jie turi išgerti stiklinę pieno.
Sergantiems diabetu vaikams svarbu atitinkama dieta. Joje ribojami lengvai pasisavinami angliavandeniai (cukrus, gliukozė) ir rekomenduojamas medus po arbatinį šaukštelį 3—4 kartus per dieną, ypač kai esti ketozė. Riebalų sumažinama apie 20—25%. Baltymų skiriama tiek pat kaip ir sveikiems vaikams. Iš viso diabetikai kilogramui kūno masės per parą turi gauti 6—8 g angliavandenių, 1,5—2 g riebalų, 2 g baltymų. Maistas paprastai dalijamas maždaug tolygiai į 5—6 dalis (pietūs turi būti gausesni). Nemaža gydytojų rekomenduoja tokį baltymų, riebalų ir angliavandenių santykį — 1 : 0,75 : 3,5. Vokiečių gydytojai nurodo, kad angliavandeniai turi sudaryti 50%, riebalai 30% ir baltymai 20% viso paros kalorijų kiekio.
Diabetui gydyti dabar yra daug įvairių insulino preparatų.
Paprastai pradedama nuo paprastojo insulino. Vienas veikimo vienetas insulino sujungia 4—5 g cukraus. Vaikai linkę į hipoglikeminę būklę, todėl leidžiama, kad diabetikui per parą cukraus su šlapimu išsiskirtų iki 5% maisto cukraus vertės (tai gaunami su maistu angliavandeniai + pusė baltymų). Dažniausiai insulino skiriama iki 0,5 VV kilogramui kūno masės per parą 3 4 kartus, 1/2 vai. prieš valgį. 2/3 ar 3/4 paros dozės duodama per pirmą dienos pusę. Vakarinė dozė pagal galimybę turi būti ne didesnė kaip 4—10 VV. Vėliau, atsižvelgiant į glikemijos bei glikozurijos profilį ir paros glikozurijos dydį, nustatoma adekvati insulino dozė. Po to pereinama prie prolonguoto insulino, iš pradžių jo skiriant 15—20% mažiau, negu iš viso per parą reikėjo paprastojo, nes nauja insulino rūšis dažnai būna efektyvesnė už anksčiau vartotą. Prolonguoto insulino dozė vėl nustatoma atsižvelgiant į glikemijos bei glikozurijos profilį ir paros glikozurijos dydį. Gydymas laikomas sureguliuotu, jeigu paros glikozurija esti ne didesnė kaip 5% maisto cukraus vertės, o glikemija svyruoja ne daugiau kaip 5,55 mmol/1.
Kad neatsirastų lipodistrofija, insulino injekcijoms rankose (po3) ir kojose (po 4) parenkami laukeliai 2—3 cm nuotoliu vienas nuo kito. Reguliariai juos kaitaliojant, vienai savaitei užteks dešinės, kitai — kairės pusės, o per mėnesį į tą pačią vietą insulinobus leidžiama 2 kartus.
Insuliną galima leisti ir po mentėmis, į pilvo odą. To išmokomi ir tėvai, ir vaikai.
Paprastai insulinas leidžiamas visą gyvenimą — tai substitucine terapija. Insulino poreikis dažnai padidėja sergant interkurentinėmis ligomis, ligonius operuojant, jeigu jie nevemia, nebadauja. Badaujant insulino poreikis mažėja (pvz., tonzilektomijos metu). Oraliniai antidiabetiniai preparatai vaikams neefektyvūs, o sulfanilamidiniai antidiabetiniai preparatai kontraindikuotini. Gliukozės utilizacijoje dalyvaujantys biguanidai (adebitas, dibotinas, silubinas) neretai patys išprovokuoja ryškią acidozę, kai kraujyje padaugėja pieno rūgšties. Biguanidų netinka vartoti, kai esti ketozė bei ketoacidozė. Biguanidais galima pabandyti gydyti nutukusius paauglius diabetikus, tik atsimintina, kad jie veikia, kai esti insulino (endogeninio ar egzogeninio).
Diabetinei komai gydyti insulinas leidžiamas į veną (komos gydymo pradžioje), kol neatsistato kraujotaka ir mikrocirkuliacijos sutrikimai, nes, pastarajai ryškiai sutrikus, insulinas iš; poodžio blogai rezorbuojasi. Pradinė insulino dozė, atsižvelgiant į komos sunkumą ir hiperglikemijos laipsnį, sudaro 0,5—1 VV kilogramui kūno masės. Po 30 min. tikrinamas gliukozės kiekis kraujyje. Jeigu jis dar esti didelis, suleidžiama (vėliausiai po> valandos) antra apie 0,3—0,5 VV/kg insulino dozė. Vėliau glikemija nustatinėjama kas 30—60 min., ir insulinas dozuojamas atsižvelgiant į jos intensyvumą, ketoacidozę 0,3—0,5 VV/kg per valandą. Kai ligonis atgauna sąmonę, atsistato kraujotaka ir glikemija sumažėja iki 16,65 mmol/1, pereinama prie 6, 4 ar 3 injekcijų per parą paprastojo insulino į poodį ar raumenis. Dozė priklauso nuo glikemijos, glikozurijos laipsnio. Gydant insulinu, kartu kovojama su dehidracija, eksikoze, elektrolitų balanso sutrikimu ir acidoze. Iš pradžių, kol susireguliuoja diurezė, ligoniui parenteraliniu būdu duodama tirpalų be kalio. Reikalingo rehidracijai skysčio kiekis priklauso nuo dehidracijos laipsnio ir yra apie 70—100 ml/kg kūno masės. Rehidruoti reikia per 8 vai.: V5 reikalingo rehidracijai skysčio suleidžiama per pirmą valandą, likusi dalis — per kitas septynias valandas. Kai gliukozės kiekis kraujyje krinta daugiau kaip 16,65 mmol/1, į lašelinę pridedama gliukozės santykiu: izotoninis natrio chlorido tirpalas : 5% gliukozės tirpalas kaip 1:2 ar 1:3. Kai ligonis pradeda šlapintis, be to, gerėja gliukozės utilizacija, išryškėja buvęs slaptas kalio deficitas. Į lašelinę pridedama Ringerio tirpalo, jei reikia,— kalio chlorido iki 3 g per parą. Dėl rehidracijos ir insulino gerėjant gliukozės utilizacijai, mažėja acidozė, todėl po 1 vai. nuo rehidracijos pradžios pridėjus į lašelinę 5% natrio bikarbonato tirpalo, nereikia leisti viso reikiamo (apskaičiuoto pagal bazių deficitą) kiekio. Iš naujo nustatomas pH ir perskaičiuojamas bazių deficitas. Taigi pakoreguojamas 5% natrio bikarbonato kiekis. Atgavusiam sąmonę ligoniui duodama gerti sulčių, mineralinio vandens. Kartais būna ryškūs diseminuotos intravazinės koaguliacijos požymiai, tuomet skiriamas heparinas į veną (100—200 V/kg per parą ne rečiau kaip 4 kartus) tikrinant kraujo krešėjimo Saiką. Vartojami kraujo pakaitalai, plazma, vitaminai, kokarboksilazė, Esenciale, jei reikia,— širdį veikiantys glikozidai. Norint sėkmingai gydyti komą, reikia nuolat tirti glikemija ir glikozurija, pH, elektrolitų kiekį kraujyje, EKG, hematokrito vertę, matuoti arterinį kraujospūdį. Neatgavusiam sąmonės ligoniui šie tyrimai daromi kas valanda tol, kol minėti rodikliai labai pagerėja.
Rekomenduojama neketogeninė dieta, t. y. ligoniui visai neduodama riebalų. Tinka avižiniai patiekalai (košės, sriubos), neriebi žuvis (menkė), jautiena, kruopų daržovių sriubos, varškė, kefyras, kisielius, medus po arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną. Ketozei išnykus, pereinama prie normalios diabetikų dietos. Profilaktika. Pirminė diabeto profilaktika — tai rizikos faktorių, o vaikams su rizikos faktoriais — prediabeto ir latentinio diabeto nustatymas tiriant GTT, glikozurijos profilį. Profilaktinių priemonių komplekse yra ir nutukimo profilaktika. Cukrinio diabeto komplikacijų profilaktika — tai tinkamas gydymas, laiduojantis normalią medžiagų apykaitą, koreguojantis jos sutrikimus. Sergantys diabetu vaikai dispanserizuojami visam gyvenimui. Juos tikrina pediatras endokrinologas, jei jo nėra,— apylinkės pediatras ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Tiriamas cukraus kiekis kraujyje ir šlapime, ieškoma acetono šlapime. Ne rečiau kaip kartą per pusmetį, darant atitinkamus tyrimus, diabetikus turi apžiūrėti okulistas, nefrologas, neuropatologas, ftiziatras. Profilaktiškai skiepijami tik visiškai kompensuoti diabetikai.

Raktiniai žodžiai

• cukrinis diabetas
• cukraus kiekis kraujyje
• hiperglikemija