Cistitas

Tema	Medicina
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Cistitas — viena iš dažniausių šlapimo organų ligų. Literatūros duomenimis, apie 40% suaugusių moterų sakosi sirgusios šlapimo pūslės uždegimu. Dažnai juo serga ir vaikai, ypač mergaitės. Tikrąjį sergamumą cistitu sunku nustatyti, nes daug sergančiųjų cistitu į gydytoją nesikreipia, o anamneze pasitikėti nelabai galima, nes dažniausias skundas —dizurija (padažnėjęs ir skausmingas šlapinimasis)—būna ne tik dėl cistito, bet ir dėl daugelio kitų priežasčių.
Patalpinta	2005-07-08
Parsisiuntė	14897
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Etiologija. Cistitą dažniausiai sukelia bakterijos — Escherichia coli (iki 90% atvejų), Proteus, Klebsielta, Enterobacter, Streptococcus faecalis, kartais — Staphylococcus epidermidis ar saprophyticus ir kt. Bakterijos paprastai patenka ascendentiniu būdu. Predisponuojantys faktoriai gali būti neurogeninis šlapinimosi sutrikimas, šlapimo pūslės akmenys ar svetimkūniai, šlaplės išorinės angos susiaurėjimas, vulvovaginitas, kirmėlės (ypač spalinės), nepakankama išorinių lytinių organų higiena.
Ūminį hemoraginį cistitą gali sukelti virusai (11 tipo adenovirusas), galbūt ir chlamidijos. Pastarieji mikroorganizmai dažniau gali pasitaikyti suaugusiems žmonėms, nes perduodami lytiškai santykiaujant. Aprašomas ir alerginis (eozinofilinis) cistitas, kurio priežastis gali būti padidėjęs jautrumas maistui, cheminėms medžiagoms (iš jų ir medikamentams), kartais — kačių ir šunų askaridžių invazija. Iš medikamentų hemoraginį cistitą kartais sukelia ciklofosfamidas, kuriuo gydoma leukozė, kolagenozės, kai kurios glomerulonefrito formos.
Klinika. Pagal cistoskopinį vaizdą skiriamas katarinis, granulinis, fibrininis, pūslelinis ir hemoraginis, o pagal eigą — ūminis, kartotinis (recidyvuojantis) ir lėtinis cistitas.
Ominis cistitas pasireiškia dizurija (padažnėjusiu ir skausmingu šlapinimusi), skausmu pilvo apačioje, neretai terminaline hematurija (baigiant šlapintis, pasirodo keletas lašelių kraujo). Vaikai neretai pradeda šlapintis dieną į kelnaites (dėl imperatyvaus noro šlapintis), o naktį — į lovą. Bendra ligonių būklė nebloga, intoksikacijos požymių nėra, temperatūra normali arba subfebrili.
Periferinio kraujo, biocheminių tyrimų rezultatai esti normalūs, inkstų veiklos rodikliai nepakitę. Šlapime būna nedaug baltymų, įvairaus laipsnio hematurija, leukociturija, bakteriurija. Sergant nebakteriniu cistitu, šlapimas esti sterilus.
Kartotinio (recidyvuojančio) cistito simptomai tokie patys kaip ūminio arba mažiau ryškūs, gali būti tik imperatyvus noras šlapintis ir šlapimo nelaikymas, o neretai — vien tik leukociturija ir bakteriurija. Tas pats pasakytina ir apie lėtinį cistitą. Netgi leukociturija gali būti nedidelė arba leukocitų skaičius šlapime normalus, konstatuojama tiktai bakteriurija. Cistoskopuojant matyti, kad šlapimo pūslės gleivinė paraudusi, sustorėjusi, kartais — granuliuota, joje matyti pūslelių, fibrino apnašo, kraujosruvų.
Diferencinė diagnostika. Cistitą reikia diferencijuoti nuo vadinamosios cistalgijos. Tai neaiškios etiologijos liga, pasireiškianti dizurija, panašiai kaip sergant cistitu, tik nesti šlapimo pakitimų. Reikia diferencijuoti ir nuo uretrito, kuris irgi pasireiškia panašiai. Patikimiausias būdas diferencijuoti šias ligas — cistoskopija ir uretroskopija. Cistitą reikia diferencijuoti ir nuo neurogeninės kilmės šlapimo nelaikymo, vulvovaginito, šlapimo pūslės akmenligės, svetimkūnių. Svarbu, nors ir nelengva, cistitą diferencijuoti nuo latentinio pielonefrito, kuris neretai kliniškai niekuo nepasireiškia, tik šlapimo pakitimais. Diferencijuojant vadovaujamasi ekskrecinės urografijos, cistografijos, cistoskopijos, inkstų veiklos tyrimo duomenimis, tačiau, kai pielonefrito eiga latentinė, visų šių tyrimų rezultatai neretai esti normalūs. Patikimiau galima diferencijuoti tiriant kai kuriuos šlapimo fermentus (pvz., laktatdehidrogenazės izofermentus), nustatant antikūnais pasidengusias bakterijas tiesiogine imunofluorescencijos reakcija arba tiriant bakteriurijos laipsnį prieš ir po šlapimo pūslės praplovimo antimikrobinių ir mukolizinių vaistų mišiniu.
Gydymas. Gydant ūminį cistitą, vaikui duodama daugiau gerti (šiltos arbatos, mineralinių vandenų, Species diureticae), daromos šiltos sėdimosios vonios, dedamas termoforas šlapimo pūslės projekcijoje. Jei vaiką labai vargina dizurija, galima skirti spazmolizinių preparatų (Extr. Belladonnae, atropino, nošpos). Iš antimikrobinių vaistų tikslingiausia gydyti nitrofuranais — furadoninu arba furaginu po 5—8 mg/kg per parą (būtinai prieš tai paėmus šlapimo bakteriologiniam tyrimui). Gydymo trukmė — 5— 7 dienos. Jei pirmasis gydymo kursas neefektyvus, skiriamas vienas iš šių preparatų — biseptolis (baktrimas), nalidikso rūgštis (nevigramonas), oksolino rūgštis (gramurinas), nitroksolinas (5NOK) arba vienas iš antibiotikų pagal antibiotikogramos rezultatus. Taip pat atliekami rentgenologiniai ir instrumentiniai šlapimo pūslės bei inkstų tyrimai ieškant uždegimą palaikančių veiksnių.
Gydant lėtinį cistitą, labai svarbu pašalinti visas galimas jo priežastis — išmokyti vaiką kruopščiai laikytis lytinių organų higienos, išgydyti helmintozes, vulvovaginitą, sureguliuoti žarnyno veiklą. Atliekamos fizioterapinės procedūros (UAD srovės, TBD Šlapimo pūslės projekcijoje), 0,01—0,1% sidabro nitrato tirpalo ar kito antiseptiko instiliacijos į šlapimo pūslę kasdien ar kas antra diena 7—10 kartų. Antimikrobiniais preparatais gydoma 1—2 savaites atsižvelgiant į mikrofloros pobūdį ir jautrumą antibiotikams. Jei cistitas labai dažnai recidyvuoja (dažniau kaip 4 kartus per metus) ir aiškiai sutrikdo vaiko būklę (pasireiškia dizurija, šlapimo nelaikymas), gali būti indikuotina ilgai trunkanti (3—12 mėn.) medikamentinė jo recidyvų profilaktika mažomis antimikrobinių preparatų dozėmis. Šiam tikslui geriausiai tinka nitrofuranai (furadoninas arba furaginas po 2 mg/kg nakčiai) arba cikloserinas (mokyklinio amžiaus vaikams — po 0,125 g, ikimokyklinio — 0,06 g vakare prieš pat valgį).
Dispanserizacija. Ūminiu cistitu persirgę vaikai nedispanserizuojami. Sergantieji kartotiniu ar lėtiniu cistitu dispanserizuojami ir po kiekvieno ligos paūmėjimo pusę metų tikrinami kas mėnuo, vėliau — kas 3 mėn. Dispanserizacijos trukmė— 1—2 metai po paskutinio ligos paūmėjimo ar prieš recidyvinio gydymo pabaigos.

Raktiniai žodžiai

• cistitas
• slapimo pusles ligos
• dizurija