Bukolinės poezijos raida

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Referatas
Aprašymas	Prie mažosios formos šalininkų, pasisakančių prieš orientaciją į homerinį epą, skaičiaus priklausė ir žymiausias aleksanderinės krypties poetinis talentas Teokritas. Teokritas gimė 300 m. pr. Kr. Buvo kilęs iš Sirakūzų (Sicilija), tačiau jo veikla prabėgo įvairiuose helenistinio pasaulio kampuose. Tėvynėje jis bandė atkreipti į save dėmesį Sirakūzų valdovo Hierono, bet mes jį randame ir Aleksandrijoje, kur jis siekė Ptolemajaus Filadelfo malonių, ir Koso saloje aplink Filaretą besigrupuojančių poetų ratelyje. Visos tos naujovės, kurias atsinešė su savim helenistinė literatūra, - sentimentalus gamtos suvokimas, meilės ilgesio poezija, potraukis prie to, kas intymu, maža ir kasdieniška, domėjimasis buities detalėmis ir nežymiais žmonėmis, - visa tai Teokrito asmenyje gavo poetinį išreiškėją, mokantį suderinti vaizdavimo reljefingumą su muzikiniu lyrizmu.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	228
	Parsisiųsti26 KB

Išsamus aprašymas

Tačiau, kaip yra tipinga aleksandrinei srovei, subjektyvių jausmų pasaulio atstovai yra idealizuoti; poetas savęs nesutapatina su jais ir, pabrėždamas savo figūrų paprastumą bei naivumą, nustato distanciją tarp jų ir savęs. Kaip ir kiti aleksandriečiai, Teokritas gerai pažįsta senovinę literatūrą, moka rašyti įvairiais literatūriniais dialektais – doriečių, joniečių, ajoliečių; tačiau jis nesistengia demonstruoti savo „mokytumą“, pagaliau jo „mokytumas“ ir nėra toks didelis, kaip poetų-filologų, Kalimacho arba Apolonijaus tipo.

Drauge su Kalimachu Teokritas atmeta poetus, kurie prieš dainių chivietį (Homerą) bekudakuodami veltui stengias su juo susilyginti, ir naujiems jausmams ieško naujų, mažų formų.

Istoriškai – literatūrinė Teokrito reikšmė yra pagrįsta daugiausia jo „piemenų“ bukoliniais (bukokos – „jaučių piemuo“) eilėraščiais. Bukolinis žanras turėjo atramą graikų folklore. Antikiniai šaltiniai pasakoja apie birbynėmis grojančių piemenų dainas, apie jų apeigines varžybas kaimenės ir diendaržių „apvalymo“ metu, o taip pat „žvėrių valdovės“ Artemidės šventėse. Sicilija ir Peloponeso sritys, atskirai paėmus Arkadija, - svarbiausi bukolinės dainos centrai. Piemenų dainų varžybas („bukoliazmas“), kaip jos atvaizduotos Teokrito eilėraščiuose, turi tipinę struktūrą, kuri artimai primena „varžybų“ scenas senojoje antikinėje komedijoje. Susitinka du piemenys ir pradeda vaidus, kurie baigias iššaukimu į dainavimo varžybas; išsirenka teisėją, tas nustato varžybų tvarką ir pabaigoje paskelbia savo nuosprendį. Per pačias varžybas arba varžovai nuosekliai atlieka po didelę vientisą dainą, arba pasikeičia trumpomis dainelėmis, kurios turi būti artimos tema ir vienodo dydžio. Taip atliekant varžybas, pradedantysis savo rankose turi iniciatyvą, jam tenka visas išradingumo sunkumas; atsakantysis turi sugebėti prisitaikyti prie priešininko temos ir kuo nors jį „pralenkti“. Reikia manyti, kad ši struktūra savo pagrindais yra kilusi iš folklorinių varžybų. Piemenų (ir jam artimų medžiotojų) folkloras turėjo savo mitus, savo herojus ir herojes. Apie šias figūras būdavo pasakojama, kad jos žuvo jauname amžiuje, dažnai be įgyvendintos meilės, pavirto šaltiniu arba augalu, tuo parodydamos savo neišeikvotos jaunos jėgos gyvybingumą, meilės neįgyvendinimas paskui būdavo įvairiai aiškinamas; herojus tampa tai vienišu atsiskyrėliu medžiotoju arba piemeniu, vengiančiu meilės ir besistengiančiu ją įveikti, tai mylimuoju dievybės, draudžiančios žemiškos meilės ryšius, tai atvirkščiai, beviltiškai įsimylėjusiu, žūstančiu dėl to, kad neatsakoma į jo meilę. Ypač populiarūs buvo gausingais variantais paplitę padavimai apie jauną ir žavingą piemenį Dafnį, mitologinį piemenų dainos pradininką.

Realūs piemenys, šiurkštūs ir tamsūs, toli gražu graikų visuomenės nebuvo gerbiami. Tačiau meilės ilgesio reiškėjo piemens dainiaus paveikslą poetai aleksandriečiai priėmė kaip kaukę, tinkančią motyvuoti sentimentalinę poeziją kaimo peizažo fone. Teokrito idilių (gr. „eidos“ – reiškia „dainelę“ arba „vaizdelį“) idėjinę prasmę sudaro daugiausia estetizmas, kurį suprantame kaip nerūpestingą gėrėjimąsi gražiomis arba stačiai maloniomis gyvenimo formomis, nekreipiant dėmesio į darbą ir apskritai į praktinę tikrovės pusę. Teokritui patinka piemenys. Ir nors piemens darbas yra gana sunkus ir atsakingas, Teokritas idealizuoja piemenis kaip nerūpestingo gyvenimo atstovus, kuriems svarbiausia yra muzika ir meilė. VII idilėje vaizduojamas piemuo, gulintis iš įvairių žolių sukrautame guolyje ir geriantis lig dugno taures vyno. Tuo metu du kiti piemenys groja jam fleita, o dar trečias piemuo dainuoja jam dainą apie Dafnio meilę Ksenijai. IX idilėje piemuo leidžia laiką atminkštų avikailių ir ožkailių, nesibijodamas jokio šalčio. Jis taip savimi patenkintas, kad, jo manymu, niekas negali nė susapnuoti tokio nerūpestingo gyvenimo. I idilės piemuo taip mėgsta klausytis dainų, kad už vienintelę dainą padovanoja dainininkui brangią taurę. Ši taurė pirmiausias yra kvapni, ji turi auseles, jos viršus papuoštas gebenėmis, o apačia – auksiniais vaisiais. Joje iškaltos kelios scenos, ir būtent grynai buitinio pobūdžio: dviejų vyrų kivirčas dėl moters, nežinančios, kurį iš jų pasirinkti; žilas senis žvejys, sunkiai traukiantis tinklą, labai įtemptais raumenimis, su iššokusiomis gyslomis ant sprando; berniukas, saugodamas vynuogyną, mezga tinklelį, o lapės tuo tarpu vagia vynuoges. Pabrėžiama, kad ši taurė labai brangi. Tačiau gamta Teokritas domisi labiau, negu meno kūriniais.

Bukolinę tendenciją randame jau Koso poetų ratelyje; pagal seną graikų paprotį poetinis Koso kolektyvas buvo apiformintas kaip kulto susivienijimas, - tai buvo „piemenys“, Dionizo ir Mūzų tarnautojai, ir kiekvienas turėjo atitinkamą pravardę, savo piemenišką pseudonimą.
Tačiau Teokritui yra būdinga, kad jo piemenys praleidžia laisvalaikius ne vien tik jausmingai, dažnai vieno ir to paties eilėraščio ribose su sentimentaliu stilium kaitaliojasi ironiškas stilius, kartais net parodinis, buities bruožų ir prietarų mišiniai.

Bukoliniai Teokrito eilėraščiai yra dialoginės arba monologinės scenelės (antikine terminologija „mimai“), apimančios piemenų pokalbius, jų vaidus, varžybas, jausmų protrūkius, dainas apie piemenų folkloro herojus. Veiksmas paprastai vyksta Sicilijoje arba Pietų Italijoje, Scenelės įvairios. Štai susitinka du piemenys – doras ir atviras Koridonas, ganąs išėjusio draugo kaimenę, ir piktas, pašaipus Batas, ieškąs bet kokios preteksto, kad galėtų pasijuokti iš Koridono. Paskui paaiškėja, kad Bato širdis sužeista, ir Koridonas stengias jį paguosti. Tačiau užsimezgusį rimto pobūdžio pasikalbėjimą nutraukia būtinumas pavaryti medžius graužiančias karves ir ištraukti iš varnalėšą užmynusio Bato kojos rakštį scena baigiasi juokais iš kaimenės šeimininko – linkusio įsimylėti senio (4-ji idilija). Kitoje idilėje (5-oje) pravestos pilnos varžybos pagal visas „bukoliazmo“ taisykles. Parodiškai išpūstai skamba įsimylėjusio piemens serenada, kuri atliekama ne prieš užrakintas duris, o prie įėjimo į urvą, kur gyvena mylimoji (3-oji idilija); meilės jausmų išliejimas įdedamas į lūpas pabrėžtinai naiviam personažui, kuris savo primityvumu sukelia skaitytojo šypseną. Dar ryškiau šis ironiškas kontrastas jaučiamas 11-oje idilijoje („Kiklopas“); kiklopas Polifemas (taip pat piemuo, kaip žinome iš Homero) yra beviltiškai įsimylėjęs nimfą Galatėją ir savo meilės kančias lengvina tuo, kad sėdėdamas pajūryje dainuoja jai serenadas. Bjaurus kiklopas įsimylėjusio vaidmenyje, žinoma, - juokinga figūra, tačiau Teokritas jo meilei suranda graikų literatūroje visiškai naujus ilgesio ir švelnumo tonus. Kiklopas yra tikras pabaisa, nes jo veide tėra viena didžiulė akis ir vienas gauruotas antakis, o pats jis apžėlęs vilna. Teokritui toks paveikslas – toli gražu ne kokia nors naivi mitologija, o veikiau natūralistiškai pavaizduota bjaurybė. Kiklopo gyvenimas ir mintys aprašytos gana natūralistiškai, jam būdingas žiaurus prakticizmas. Jis ne tik piemuo, bet ir tūkstantėlio avių savininkas. Jis giriasi esąs pertekęs pieno ir sūrio. O savo mylimajai, be meilės malonumų, jis siūlo ganyti bandą ir raugti skanų sūrį. Jis labai geros nuomonės apie save ir netgi giriasi tuo, kad, be Galatėjos, jis turi ganėtinai gražuolių, kurios norėtų su juo bendrauti. Idilėje labai akcentuojama savanaudiška ir praktiška Kiklopo pažiūra į gyvenimą. Antra vertus, Kiklopas turi labai taurių, netgi romantiškų bruožų. Jis nuolat sapnuoja gražią jūrų nimfą Galatėją, kurią jis tik vieną kartą yra matęs pakrantėje renkančią gėles. Jei mylimajai jis atrodo perdaug gauruotas, Kiklopas yra pasiryžęs nusisvilinti ugnimi savo gaurus. Jis pasiryžęs atiduoti už ją vienintelę savo akį ir netgi sielą. Jis nori gražios gamtos. Štai kokia gamta prie Kiklopo olos:

„Driekiasi laurai tenai, kiparisas stumiasi lieknas, Gebenės lapais tamsiais ir saldžios vynuogės auga. Ten ir šaltinio versmė: Etna, miškais pasidengus, iš po baltų sniegų ten nuostabų gėrimą lieja“.
Šioje idilėje sujungtas natūralizmas ir grakšti miniatiūra Kiklopas svajoja, kaip, susitikęs su Galatėja, jis įteiks jai aguonų ir lelijų; nesulaukdamas mylimosios, jis guodžiasi poetiška daina, kurią vienišas dainuoja ant uolos viršūnės; jis muzikantas, geriau grojantis už kitus vamzdeliu, kiauras naktis kuriantis dainas savo tolimai mylimajai. Čia vėl jis lygina savo Galatėją su pienu, - ji baltesnė už pieną, arba su ėriuku, - ji švelnesnė už ėriuką, arba netgi su telyčaite, - ji karštesnė už telyčaitę, arba su vynuogėmis, - ji šviežesnė už vynuoges. Teokritas taip pat nepraleido progos ironiškai pridurti, kad, nesulaukus atsakomosios meilės, raminimasis dainomis Kiklopui atsiėjo kur kas pigiau, negu būtų reikėję mokėti už gydymąsi.

Ką gi Teokritas norėjo šioje idilijoje pasakyti? Žinoma, negali būti nė kalbos, kad Teokritas būtų tikėjęs tikrai egzistuojant Kiklopą, netenka kalbėti nė apie tai, kad šis paveikslas būtų galėjęs turėti kokį nors idėjinį turinį, kurį būtų galima rasti klasikos laikotarpio literatūroje. Teokritas negalėjo prisiminti ir teogoniškųjų, heziodiškųjų kiklopų. Netgi estetine prasme Kiklopas jam yra ironijos objektas. Tad koks gi čia stilius ir kokia idėja? Matyt, šios idilės meniniu stiliumi siekiama estetinio savitikslio dėlei pademonstruoti visus tuos mažus bet labai gausius ir margus natūralizmo, romantinio jautrumo paveikslus, švelnią gamtą, matomą kaimietę ir nematomą estetinio vaizdingumo sustiprėjimą. Tokiu būdu sentimentali meilė turi savo specifinius atstovus. 10-oje idilijoje („Pjovėjai“) įsimylėjėlis yra jau žemdirbys, tačiau ironiškas pašnekovas jo jausmų išliejimui prieš pastato pjovėjų darbo daineles: „štai kaip reikia dainuoti saulėje dirbantiems žmonėms“. Pirmoji idilija („Tirsidas“) mus perkelia į aukštesnę, jau ne ironišką piemens mito sferą. Paveiksle „kenčiančio Dafnio“, kuris atstumia meilę, žūsta kovoje su ja, bet nepasiduoda. Teokrito lyrizmas pasiekia tragišką jėgą; senovinės derlingumo religijos mitas išauga į konfliktą tarp žmogaus dvasios didingumo ir priešiškos dievybės galios, konfliktą, pripildytą iškilmingo liūdesio, nevilties ir kartaus sarkazmo. Tačiau liūdna apysaka apie Dafnio kančias Teokritui nėra savarankiškas tikslas, ji yra įdėta į piemenų pasikalbėjimo rėmus tik kaip bukolinės dainos meno pavyzdys, ir dainos malonumas piemenų darbo fone tampa baigiamuoju eilėraščio akordu. Į šią pačia idiliją yra įdėtas ir aprašymas taurieji padaryto reljefo, vaizduojančio meilės sceną kaimo aplinkoje; tokie plastinio meno kūrinių aprašymai būdingi helenistinei poezijai ir labai dažnai pasitaiko epigramose. Vienišos meilės kamavimasis tai – sritis, kurios vaizdavimu Teokritas yra meistras. Nemažiau žymus jo meistriškumas gamtos paveiksluose. Polisinio laikotarpio literatūroje domėjimasis gamta pasireiškia, palyginti, retai ir tik kaip fonas žmonių pergyvenimams. Tačiau ir helenistinėje literatūroje gamtos aprašymas netampa sau tikslu, peizažas domina poetą tik ryšium su žmogumi. Be to, ieškoma tik tokios gamtos, kuri sukeltų ramybės nuotaiką. Plačiašakis medis arba medžių grupė prie čiurlenančio šaltinio, kur galima pasislėpti nuo kepinančių vidudienio saulės spindulių, pievos, žiedai, paukščiai, bitės, žiogai, besiganančios kaimenės, kaimo dievų šventovė – tai tipinio „idilinio“ peizažo elementai, vienodai dažnai sutinkami ir helenizmo poezijoje ir vaizduojamajame mene. Žolė – „moters garbanos“ arba „kregždės spalva“, dilgelė, žemuogė, kmynas, vijokliai, gebenė ir vynuogė, salieras žydinti mėta, erškėtis, gudobelė, dygioji slyva, nendrės, meldai, dobilai, rožė, našlaitė, narcizas, ciklamenas, aguona, lelija, ąžuolas, kaštonas, skėrys, skruzdėlė, bitė, vapsva, voras, žuvėdra, karvelis, dagilis, sakalas, lakštingala, gegutė, gulbė, varlės, pelkių ir medžių driežai, gyvatės, ožkos, avys, jaučiai, karvės, vilkai, lapės, liūtai ir daug kitų augalų ir žvėrių marguoja kiekviename puslapyje. Teokritas ypač mėgaujasi įvairiais kvapais – vaško, medaus, kedro, vynuogių, šieno, žalios žolės, išrūgų. Platūs gamtos aprašymai Teokrito kūryboje nedažni, bet labai raiškūs. Tokie gamtos vaizdai byloja, kad autorius juos mėgo. Jūra patinka, kai ji rami, audringoje jūroje, kalnuose, miško tankumyne antikinis žmogaus grožio neranda. Šiuo atžvilgiu labai būdingas paveikslas iš mitologinės Teokrito idilijos „Dioskurai“. Gražiame kampelyje piemeniui geriau sekasi dainuoti:
„Maloniau bus dainuoti čia atsisėdus giraity, laukinės alyvos pavėsy. Šaltas vanduo čia sruvena žemyn, o žolelės minkštos Mums išsitiesti čionai. Taip švelniai čirškia žiogai.“

Bukoliniai Teokrito eilėraščiai dažniausiai yra pateikiami ryškioje vidudienio šviesoje. Puikų karštos vasaros dienos paveikslą randame idilijos „Talisijos“ (viena iš kūlimo švenčių) pabaigoje. Ši idilija Teokrito bukolikoje užima šiek tiek ypatingą vietą dėl to, kad čia po piemenų kauke pasisako Koso ratelio poetai, jų tarpe ir pats autorius, figūruojąs Simichido slapyvardžiu. Veiksmas vyksta Kose. Simichidas, Filito ir Asklepiado gerbėjas, pakeliui į šventę susitinka su „ožkų piemeniu“ Likidu (slapyvardis) ir pradeda su juo bukolines varžybas. Likidas laikosi daugiau „mokslinio“ ir ramaus – pasakojamojo stiliaus, o Simichidas „mokytumą“ kaitalioja su meilės patetika ir Teokritui įprastais ironijos bei buitinio primityvumo momentais. Peršasi mintis, kad kaip tik čia buvo nesutarimas tarp Teokrito ir mums arčiau nepažįstamas Koso poetų bukolikos. Po varžybų Simichidas tęsia savo kelionę:

„Džiaugdamies patalą radę minkštą, paklotą iš švelniojo meldo,
Ir neseniai nuo šakučių nupjaustytų vynuogių lapų.
Ten virš mūsų galvų besilenkdamas ošė, siūbavo
Lieknosios tuopos ir vinkšnos. Čia pat netoliese iš nimfų
Urvo teškėdama švento šaltinio srovelė čiurleno,
Ant pavėsingų šakų betupėdami, saule įdegę,
Čirškė žiogai, tarp savęs lenktyniaudami. Varlės žaliūkės
Kvarkė toli įsilindusios krūmų dygių tankumynan.
Ir vyturiai ir dagiliai giedojo, vaitojo karvelis.
Pilkos bitelės bezvimbdamos skraidė aplinkui šaltinį.
Viskas kvepėjo derlingąja vasara, vaisiais kvepėjo
Kriaušės mums krito pas kojas, raičiojos mūsų pašonėj.
Daug obuolių; o slyvų šakelės aplipusios vaisiais
Sviro žemyn, negalėdamos uogų sunkių atlaikyti.
Antspaudą nuėmėm nuo keturmečio vyno statinių“.

Bukoliniai eilėraščiai yra parašyti hegzametru, tačiau ne hegzametrui įprasta Homero kalba, o dorietiškuoju Sicilijos dialektu. Teokritas sukuria švelnias, melodingas eiles, plačiai panaudodamas liaudies dainos priemones – paralelizmą, refreną. Antikinė stilistika bukoliką skyrė prie „malonaus“ stiliaus kategorijos. Tai prigijo Naujosios Europos literatūroje. Bukolinė poezija čia visuomet buvo populiari. Ji perėjo per vidurinius amžius, naujai suklestėjo Renesanso epochoje ir pasiekė naujausius laikus. Įsimylėję piemenys ir piemenaitės, džiaugsmingi ir poetiškai nusiteikę, visuomet gražūs ir grakštūs, koketiški ir manieringi, bet kartu apgaubti kažkokio naivumo, poeto vaizduojami su atlaidžia ironija – šis Teokrito sukurtas (ir vėliau sustiprintas visame pasaulyje išpopuliarėjusio Longo romano „Dafnis ir Chloje“) bukolinis paveikslų kompleksas išgyveno daug šimtmečių ir neprarado reikšmės ligi pat pastarųjų laikų.

Derinant „mokytąjį“ ir jausmingąjį aleksandrinizmą su tylaus gyvenimo gamtos prieglobstyje idealu, buvo sukurtas pirmasis Vergilijaus kūrinys, jo rinkinys – „Bukolikos“ (apie 42-39 m.). Kaip jau pats pavadinimas rodo, romėnų poetas atkuria Teokrito piemenų idilijų žanrą; Teokrito raštų rinkinyje, išleistame I amžiuje, buvo priskaičiuojama dešimt grynai „bukolinių“ kūrinių, ir toks pat skaičius eilėraščių, vadinamųjų „ekologų“, sudaro ir Vergilijaus rinkinį. Įvesdami į romėnų literatūrą joje neatstovaujamą (bent sistemiškai neatstovaujamą) bukolinį žanrą, Vergilijus dar seka neoterikų poetine linija, jų orientacija į helenistinę poeziją, bet jo bukolinės tematikos traktavimas skiriasi nuo Teokrito principų. Naudodamas piemenų kaukę meilės ilgesio poezijai, Teokritas pavaizdavo piemenis su tam tikru ironijos atspalviu, pabrėždamas autoriaus kultūros pranašumą prieš savo figūrų primityvizmą. Vergilijuje nėra šios distancijos tarp autoriaus ir jo personažų „Bukolikos“, kurios buvo kuriamos vienu iš aštriausių pilietinių karų momentų, žymi pasitraukimą iš tikrovės į idealų pasaulį „arkadiečių“, užsiimančių meile ir poezija. Šis pasaulis laisvas nuo tų ydų, kurias respublikos pabaigos moralistai prikišo romėnų visuomenei, nuo turto ir valdžios siekimo, bet jis laisvas ir nuo visokių pilietinių pareigų. Išimti iš poliso saitų „piemenys“ įkūnija asmeninio gyvenimo idealą ir labai greitai – jau „Bukolikų“ rašymo procese – tampa ištikimais Oktaviano šalininkais, atspindėdami perėjimą iš poliso žmogaus į imperijos laiko žmogų. Vergilijus žiūri į šį pasaulį su visiška užuojauta, ir ribas, skiriančios personažus nuo poeto, nyksta. Piemenys čia gerai susipažinę su Romos literatūriniais ginčais, susirišę draugiškais ryšiais su naujosios pakraipos poetais ir su panieka žiūri į literatūrinius sentikius. Sutinkamai su tuo piemenų gyvenimo buitinė medžiaga romėnų poetui vaidina žymiai mažesnį vaidmenį negu Teokritui, ir jį duodama labai neryškiai. Vergilijus nesirūpina situacijos aiškumu arba išlaikymu; beveik kiekvienoje ekologoje galima pastebėti neišbaigtumą ir „prieštaravimų“. Aplinkos nerealumas akcentuojamas geografiniu sumaišymu: „arkadiečiai pasirodo šiaurės Italijos Minčio krantuose, ir labai sunku būtų atskirti, kur baigiasi bukolinėje poezijoje tradicinės Sicilija ir Arkadija ir kur prasideda Vergilijaus gimtasis šiaurės Italijos peizažas. Nuotaikos vienumą poetas brangino žymiai daugiau, negu buities detales; pirmoje vietoje pasirodo bukolinės poezijos emocionalikė – patetinė pusė, vidujinio išgyvenimo intensyvumas. Nuotaikos fiksacija nereikalauja galutinio temos apdorojimo. 9-oje ekologoje cituojamos „neužbaigtų“ arba „užmirštų“ eilėraščių nuotrupos – įdomus bandymas įvesti neįprastą antikoje poetinio fragmento formą:

„Ar paklausyk geriau, ko nebaigė Varui dainuoti:
„Varai, tik Mantuja mums teišlieka, padangių žvaigždynus
(Mantuja taip arti, deja, prie vargšės Kremonos)
Tavo vardas pasieks su giesme gulbių giedorių“.

Vergilijaus piemenys – visiškai sąlyginės figūros švelniems ir jausmingiems eilėraščiams bet kuria tema deklamuoti, ir tikrovė gali pasirodyti visokiuose nuostabiausiuose deriniuose su bukoliniu pasauliu.

Kaip tipiškas „mokytas“ poetas, Vergilijus plačiausiu mastu naudoja savo pirmtakų poetinę medžiagą. Kai kurios ekologos yra ne kas kita, kaip mozaika citatų, motyvų, vaizdų atskirų posakių, paimtų iš Teokrito ir kitų helenistinių autorių. Jis paprastai palieka ir tradicinius piemenų dialogo ar monologo rėmus, dažniausiai dainavimo rungtynes, kurių metu rungtyniautojai arba sako ilgus eilėraščius arba svaidosi trumpais dvieiliais ar ketureiliais. Nepaisant šio toli siekiančio priklausomumo, Vergilijus sukuria kažką naujo lyrinės nuotaikos atžvilgiu. Viena iš ankstyviausių ir viena iš paskutiniųjų (2-ji ir 8-ji) ekologų vaizduoja mylinčio piemens kančias:

2-oji ekologa (mylinčio piemens kančios)

„Degė meile piemuo Koridonas gražiajam Aleksiui,
Jolo džiaugsmui pirmam, tačiau vilties neturėjo
Tad jis bukų miškan, kur dangų remia viršūnės,
Būdavo, eina dažnai ir iš beviltiškos meilės
Guodžiasi vienas kalnams ir girioms padrika giesme“.

8-oji ekologa

„Pradedu aš nuo tavęs, tavim ir baigsiu. Priimki
Giesmę, tau liepiant sudėtą, ir leiski vijokliams
Tavo smilkinius puošt drauge su pergalių laurais“.

Daug kas ir beveik pažodžiui yra išversta iš Teokrito „Kiklopo“ ir kitų idilijų, bet perimdamas Vergilijus atrenka, perdirba ir medžiagą sutvarko savaip. Teokritui būdingas meilės kančios ironiškas pavaizdavimas čia pakeistas aistros įtemptu emocingumu, sudėtingais jausmų išsiveržimais, ir meilės išreiškimas įgyja tragiško patoso tonus. Gauname lyrinės monodramos su „rėmine“ kompozicija. Iš kitos pusės, sulyginus su Teokritu, padidintas vidaus jausmo intensyvumas išeina už neoteorikų pliko subjektyvizmo ribų. Katullui išnykdavo išorinė tikrovė; Vergilijus iš naujo ją užvaldo, ir pirmiausia gamtos jausmu; peizažas ir nuotaika jam sudaro neatskiriamą vienybę. Bukoliniame pasaulyje Vergilijus ieško gyvenimo džiaugsmo ir atitinkamai papildo ir perdirba Teokrito tematiką; sielvartingą monologą apie nesulaukusią atsakymo meilę seka, bukolinių rungtynių eigoje, daina apie laimingą meilę, - Teokrito Simaitos (270 p.) užkeikimų perdirbimas, bet šiuo atveju su laiminga pabaiga (8-oji ekologa); rauda dėl Dafnio žuvimo, o baigiasi džiūgavimu ryšium su jo sudievinimu (5-oji ekologa):

Vergilijus „Bukolikos Georgikos“ 8-oji ekologa ekologa (užkeikimo perdirbimas)

„Šoko liepsna ant aukuro. Laimė telydi:
Turi kažkas atsitikti. Hilakas loja už durų.
Ar patikėt? O gal sapnais gyvena, kas myli?
Liaukitės jau, gana, burtažodžiai, Dafnis pargrįžta“.

5-oji ekologa (džiūgavimas)
Dafniui

„Stebisi Dafnis skaistus neregėtais rūmais Olimpo
Ir po kojom žemai žvaigždės debesis regi.
Taigi džiaugsmo vilnis girias ir pievas užlieja
Piemenis neša jinai, driades skaisčiąsias ir Paną“.

Tačiau į lygtinį piemenų gyvenimą ima skverbtis aktuali istorinė tikrovė. Tam pirmą impulsą davė biografinio pobūdžio faktas. Kai apie 41 metais Vergilijaus nedidelis dvaras buvo konfiskuotas Oktaviano karių labui, poetas, įtakingų literatūrinių draugų padedamas, pasiekė to, kad būtų atstatytos jo teisės; ekologoje, įdėtoje leidžiamo rinkinio pirmoje vietoje, senas piemuo aukština „dievišką jaunikaitį“, kuris grąžino jam žemės sklypą visuotinio sąmyšio metu; kartėlis ir pasišlykštėjimas „piliečių nesantarve“ padiktuoja tos ekologos antro piemens, išvaromo iš gimtųjų vietų, paveikslą. Tuo būdų aktuali politinė tematika patenka į Vergilijaus meninio akiračio horizontą nesuardydama dar bukoliško kolorito. Tiesa, visame kūrinyje prasprūsta tik du kartus, ir tai tik grynai asmeninių ir buitinių autoriaus interesų plotmėje. Būtent 1-oje ekologoje piemuo Titiras, atgavęs savo konfiskuotą sodybą, pagarbiai prisimena tą „dievą“, kuris padėjo ją atgauti ir grąžino jį į ramų gyvenimą. O kitas čia pavaizduotas piemuo, Melibėjas, prislėgtas turi pasitraukti iš savo sklypo. Kurį iš jo atėmė kareiviai. Čia, žinoma, turima galvoje Augusto protekcija Vergilijui. Dvaro atėmimą turi omenyje poetas ir 9-oje ekologoje. „Bukolikose“ neabejotinai išryškėja tolimo nuo bet kokios politikos ir sunkiai pakeliančio jos pavojus ir negandas smulkaus ar vidutinio žemvaldžio ideologija.

„Gal koks bedievis karys užims čia dirvą Barbarui teks pasėliai. Štai kur mus, žmones įdirbtą vargingus,
Atvedė nūn vaidai! Tai jiems laukus mes apsėjom ko niekad nelaukėm“.
„Tai Likidai, gyvi prigyvenom ko niekad nelaukėm,
Kad atėjūnas, kaip koks valdovas mūsų sklypelio,
Drįstų sakyti: „Išeik, šeimininke senasis, čia mano!“

Pastebėta didėlė „Bukolikų“ eiliavimo technikos pažanga. Vergilijus jau šiame ankstyvajame kūrinyje visiškai yra romėnų literatūros klasikas. Smulkiau paanalizavus šį kūrinį, matyti, kad čia pavartota daug botanikos ir zoologijos terminų; sintaksinė struktūra yra aiški, autorius kiek įmantriai ir retoriškai, bet visada švelniai ir nuoširdžiai vaizduoja gamtą, paprastai ir realistiškai piešia savo personažus, vengia daugiažodžiavimo, charakteristikas duoda trumpas, meninius vaizdus perteikia labai nuoširdžiai ir betarpiškai. Visu tuo Vergilijus labai tolimas nuo to aleksandrinio mokytumo, kuris yra būdingas tokio pobūdžio kūriniams helenizmo epochoje.

Tolesnį žingsnį šia kryptimi mes garsioje ketvirtojo ekologoje. Ji skirta Asinijui Polionui (433 p.), 40 m. konsului, vienam iš Vergilijaus globėjų ir žadintojų jo bukolinės poezijos kūrybos. Autorius kviečia bukolinę Mūzą „dainuoti apie svarbesnius dalykus“ ir iškilmingu – miglotu orakulo stiliumi praneša apie naujos eros atėjimą; ji yra susijusi su tais 40 m. laukiamu gimimu kažin kokio kūdikio, būsimo pasaulio valdovo, nupiešto iš karto ir žmogiškais ir dieviškais bruožais ir su savimi atsinešančio geležinio amžiaus pabaigą ir auksinio pradžią. Ši ekologa traukė Vergilijaus komentatorių dėmesį tiek senovėje, tiek ir Naujaisiais laikais, ir buvo gausios literatūros priežastimi. Jau antikoje buvo pastebimos dvi pagrindinės aiškinimo linijos – istorinė ir mitologinė; abu šie požiūriai dar ir dabar randa savo šalininkų. Pirmasis aiškinimas susieja Vergilijaus eilėraštį su laukiamu kūdikio gimimu to meto kokioje nors žymioje romėnų šeimoje, tiksliau apibrėždama šią šeimą, istorinio požiūrio atstovai yra skirtingų nuomonių ir mini skirtingus vardus – Oktavianą, Antonijų, pagaliau patį eklogos adresatą Asinijų Polioną, kurio sūnus vėliau įtikinėdavo, kad eilėraštis esąs parašytas jo garbei. Antrosios krypties požiūriu žiūrint, ketvirtosios tvarkos išaukštinimas mitologinės pranašystės forma apie dievažmogio gimimą, su kuriuo susijęs pasaulio atnaujinimas: „kūdikis“ nėra reali būtybė, ir netenka nei jam, nei jo tėvams ieškoti istoriško vardo. Šio paskutinio žvilgsnio naudai buvo duodama daug rimtų įrodymų, bet šis ginčytinas klausimas dar negali būti laikomas galutinai išspręstu. Senieji krikščionys laikė, kad eklogoje yra išpranašautas Kristaus atėjimas, ir bažnyčia gerbė stabmeldį poetą, kaip aukščiausiosios išminties turėtoją – Tame senovės krikščionių aiškinime slepiasi ta tiesos dalis, kad Vergilijus, kaip „mokytas“ poetas, panaudojo tas pačias helenistines pažiūras apie dievus – gelbėtojus, iš kurių vėliau kilo krikščionybė. Galimas daiktas, ekologa parašyta 40 m. gale, kai taika, sudaryta tarp Oktaviano ir Anatolijaus, davė trumpalaikę viltį, kad prasideda ramūs laikai.

Savotiškos šeštoji ir dešimtoji ekologos. Šeštosios ekologos adresatas Varas, atlikęs Vergilijui patarnavimą jo byloje dėl dvaro, laukė iš jo išgarsinimo kokioje nors epinėje poemoje. Vergilijus, perfrazuodamas Kalimachą, atmeta epą: „piemeniui dera ganyti drūtas avis, bet dainą dainuoti ploną“ (250 p.). Vietoje poemos Varui jis paskiria pavadinimą, turintį aiškią autobiografinę užuominą, apie surištą ir išlaisvintą miškų demoną Sileną, kuris daina atsilygino piemenims už savo išlaisvinimą. Pasaka sudaro rėmus, į kuriuos yra įdėta „mokytų“ siužetų serija kataloginiu aleksandrinės mokyklos stiliumi, ir į ją yra įpintas Vergilijaus draugo, Kornelijaus Gallo (477 p.) mitologinių Emilijų ir meilės elegijų autoriaus, išaukštinimas. Tas pats Gallas pasirodo dešimtoje baigiamojoje ekologoje. Gallo meilės kančios pavaizduotos pagal Teokrito Dafnio kentėjimų pavyzdį; jis ieško nusiraminimo bukoliniame gyvenime, bet neranda jo:

„Viską juk nugali meilė, ir mes paklusime meilei“.

Keturis pagrindinius „Bukolikų“ šaltinius Vergilijus perdirbo taip, kad jie liko visai neatpažįstami. Iš pirmojo šaltinio – Teokrito – paimta idilinė nuotaika. Antrasis šaltinis – neoterikai – davė Vergilijui dailiosios mažosios formos pajutimą. Trečiasis šaltinis – epikūrizmas. Bet Vergilijaus kūrinyje nėra nė užuominos apie kokį nors antireligiškumą, čia nerandama apskritai jokio švietėjiškumo. Pagaliau mokslinė – didaktinė helenizmo poezija, gausiai pasireiškianti Vergilijaus kūrinyje, visiškai neturi to sausumo ir formalizmo, kuriais ji pasižymėjo Graikijoje. Be to, visi šie keturi šaltiniai „Bukolikose“ persisunkę romėniškų nuotaikų, susieti su smulkaus arba vidutinio žemvaldžio ideologija ir pasižymi nuoširdžiu paprasto gyvenimo kaime idealizavimu.

Iš bukolinės fikcijos medžiagos Vergilijus sukūrė naujo tipo lyriką, tokią „Bukolikų“ reikšmė pasaulinei literatūrai. Be to, romėnų literatūrai betarpiškai Vergilijaus rinkinys turėjo didelę formalią reikšmę. Teokrito mokykloje Vergilijus užbaigė lotynų hegzametro ritminę-sintaksinę reformą, pradėtą neoterikų. Irgi ir painūs senosios romėnų poezijos periodai čia pakeisti trumpais sakiniais, ryškiai dalinant juos į dalis, neprikraunant šalutinių sakinių, sklandžiai plaukiant dainingai, pritaikytai muzikiniam atlikimui, eilutei. Vergilijaus kūryboje lotyniškoji eilutė pasiekė to paties meninio lygio, kuriame buvo proza nuo Cicerono laikų.

„Bukolikos“ iškėlė Vergilijų į pirmą romėnų poetų eilę, o sutikimas pripažinti naują politinę tvarką priartino jį prie valdančiosios viršūnės. Netrukus po „Bukolikų“ išleidimo jis patenka, drauge su savo senu draugu Varijum, į Mecenato ratelį, t.y. į Italijos valdovo Oktaviano artimiausią aplinką. Vergilijus mirė 19 m. pr. Kr.

„Minčių plaukimas“ nėra būdingas kitiems romėnų klegikams. Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad jis truputį primena bukolikos pakaitinį dainavimą, kai dainavedys pasiūlo kokį nors motyvą, o antrasis piemuo „atsiliepia“, savaip rutuliodamas pirmojo temą. Paskui pirmasis siūlo kitą motyvą, susijusį su ankstesniu tolimos asociacijos ryšiais, o antrasis vėl jam „atsako“. Panašiai kaip bukolikoje, Tibulo pirmosios knygos dešimtosios elegijos pradžioje pateikiamas tarsi dviejų asmenų pokalbis: vienas asmuo, rodos, klausia, kas išrado kardą, o kitas samprotauja apie šio išradimo padarinius. Paskui pirmajam kyla klausimas, ar išradėjas kaltas, o antrasis saviškai jam atsako. Kartais Tibulo lyrinis herojus paskelbia apie būsimą dainą taip kaip ir Vergilijus „Bukolikų“ veikėjai (Tib. I.7.23; II. 1.37 – Verg. Buc. V. 14-19; VIII.16; VII18-20; IX.37-38). Tibulo elegijų dvieilių grupės, o kartais ir atskiri dvieiliai dažnai sudaro uždaras grupes, kuriose plėtojamas vienas motyvas, viena mintis. Kita dvieilių grupė paprastai skelbia jau kitą temą ar mintį.

Mokslininkai neginčydami tvirtina, kad gamtos ir kaimo vaizdai suartina Vergilijaus poeziją su Tibulo elegijomis. W. Wimmelis įžvelgia bendrų bruožų tarp Vergilijaus šeštosios ekologos Silėno ir Tibulo ketvirtosios elegijos Priapo. Kadangi randama turinio bendrumų, Tibulas galėjo iš bukolikos žanro perimti ir tam tikrų šio žanro elementų. Bukolinio dainavimo atbalsiai galėjo ateiti ir ne iš Vergilijaus eilėraščių, nes tokia poezija Romoje tuo metu buvo populiari. Ji buvo kuriama Azinijaus Poliono būrelyje, Tibulo draugas Markas Valerijus Mesala Korvinas rašė bukolikas graikiškai (Append. Verg. Cat. 9.14). Elegijos pradininkas Kornelijus Gallas iš pradžių rašė bukolikas ar bukolines elegijas. Taigi ir bukolika, ir elegija gyvavo greta. Svarbiausiu bukolikos reliktu Tibulo elegijose laikoma dvieiliui ar eilučių grupei būdingą uždarumą, rodantį tam tikrą abiejų žanrų sąlytį ir galintį šiek tiek paaiškinti „minčių plaukimo“ genezę. Tibulas elegijoje dažnai vartoja bukolinį (pastoralinį) motyvą. Vakarų Europos mene (literatūroje, dailėje, muzikoje) ieškant dažnai vartojamo pastoralės žanro šaknų, galvoje reikia turėti ne tik Vergilijaus „Bukolikas“, bet ir Tibulo elegijas.

Raktiniai žodžiai

• teokritas
• poetas vergilijus
• kiklopas