Blezo Paskalio mintys

Tema	Filosofija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Svarbiausios tezės, kuriomis Paskalis nusako žmogaus santykį su gamta, begalybe, paties žmogaus galias, jo sandarą bei jo buvimo žemėje prasmę. Paskalis, studijuodamas abstrakčius mokslus, suprato, kad jam tai duoda labai mažai galimybių bendrauti. Studijuodamas žmogų suvokė, kad abstraktūs mokslai žmogui iš viso netinka. Ir tai atitolino jį nuo jo supratimo , buvimo visatoje. Ir jisai daro prielaidą, kad gal geriau žmogui nepažinti savęs, tam kad būtų laimingas.
Patalpinta	2005-08-18
Parsisiuntė	2036
	Parsisiųsti13 KB

Išsamus aprašymas

Paskalis atkreipia dėmesį į žmogaus proporcingumą. Žmogus, norintis tirti gamtą, turi sustoti ir kai ką apmąstyti. Jis turi gerai pažvelgti į patį save ir gamtą. Palyginti šiuos du dalykus ir nuspręsti, ar yra tarp jo ir jos kokia nors proporcija.
Jo manymu žmogus turi gerai apmąstyti visą gamtą, ypač jos begalinę didybę. Ir tegul žmogus nukreipia žvilgsnį nuo žemų dalykų, tai yra gerai apčiuopiamų ir aiškių savo matmenimis, formomis. Į žemę tegul pažvelgia iš dalies. Palyginus ją su saule, jos orbita ji tėra mažas taškelis prieš didžiulį apskritimą. O šis apskritimas irgi yra tik mažas taškelis palyginus su žvaigždžių skliautu danguje. Ir jei jis toliau įsivaizduotų galų gale pavargtų suvokti, o gamta tuo gi dar nepasibaigia. Ir visas matomas pasaulis yra toks mažas prieš neaprėpiamas gamtos platybes. Todėl kas gi yra žmogus palyginti prieš šias neaprėpiamas platybes - begalybę?
Bet dabar pažiūrėkime į žmogų iš kitos pusės. Paskalis siūlo žiūrėti į mažiausius žmogui žinomus dalykus. Pavyzdžiui, į erkę, ji turi kojas su sąnariais, taip pat gyslomis, o jose kraujas, jo skystis, to skysčio lašai, garai tuose lašuose. Ir dalydamas pastaruosius žmogus vėl prieina mąstymo ribą, kai išeikvoja visas jėgas ir nebegali toliau suvokti daiktų mažumą. Ir gali jis pamanyti, kad nieko mažesnio pasaulyje nebėra, bet taip nėra. Kiekvienas mažas atomas turi savo pasaulį, o tame pasaulyje dar daug kitų pasaulių ir t.t. Taigi dabar mus stulbina pasaulių mažumas. Ir mes (mūsų kūnas) neseniai buvęs neįžiūrimas pasaulyje, dabar topo milžinu.
Taigi taip save žmogus pasvėręs gamtoje atranda dvi bedugnes: begalybę ir nieką. O žmogus bus tarp begalybės ir nieko. Jis niekas palyginti prieš begalybę, ir viskas palyginti su nieku. Todėl žmogus yra toli nuo kraštutinumų supratimo. Ir tai apriboja jo supratimo galias.
Iš dviejų žinomų begalybių daug geriau yra juntama didumo begalybė. O mažumo begalybė yra ne tokia akivaizdi. Bet, kadangi esame didesni už mažus daiktus, yra manoma, kad galime juos labiau pažinti. Bet niekui suvokti reikia ne mažesnės galios kaip ir suvokti didybę.
Mes esame visokeriopai apriboti, nes esame tarp dviejų kraštutinumų. Mūsų jutimai nesuvokia jokių kraštutinumų: per didelė šviesa akina, per didelis nuotolis trukdo matyti per daug garsi muzika vargina, labai tyli - negirdime.
Ir todėl, kad esame tarp dviejų kraštutinumų, negalime pažinti visa. Bet tada atrodo, gal žmogus galėtų pažinti dalis, kurioms jis yra proporcingas? Bet pasaulio dalys yra susijusios ir susipynusios viena su kita kad jų neįmanoma pažinti vienos be kitos ir be viso. Neįmanoma pažinti dalies nepažinus visumos, taip pat negalime pažinti visumos nepažinus atskirų dalių.
Taip pat mum yra suprasti daiktus dėl jų paprastumo, o mus sudaro dvi priešingos ir skirtingos prigimtys - siela ir kūnas. Jei būtumėm vien kūniški, tai dar labiau būtų nesuprantama, kaip materija gali pažinti save ir tuo labiau kitus. O dėl to, kad susidedame iš dvasios ir kūno, negalime tobulai pažinti nei dvasiškų, nei kūniškų dalykų.
Bet už vis mums mažiausiai suprantamas dalykas yra pats žmogus. Jis sudarytas iš kūno ir dvasios. Ir kebliausia mum yra suprasti kaip kūnas yra sujungtas su dvasia.

Dekartas nereikalingas ir netikras.
Šis Paskalio teiginys parodo jo požiūrį į šio filosofo filosofijos pradus. Mano nuomone, Dekartui yra nepriimtina teorija apie abejojimą viskuo, kuo tik galime suabejoti. O ypač jo abejonės pojūčiai ir daiktų buvimu. Ir be to Dekartas kalba apie abstrakčius dalykus. O Paskalio teigimu abstraktūs mokslai žmogui nieko neduoda.
Paskalis save pasveria laike, erdvėje. Klausia kodėl jis yra dabar ir būtent čia, o ne tada ir ne ten. Tartum jis norėtų būti visada ir visur. Jį kankina tai, kad užima mažą erdvę ir trumpą laiką. O save laiko kaip nebūtiną, nes jis galėjo ir negimti, jei pavyzdžiui, mama prieš gimdymą būtų mirusi. Tačiau gamta yra būtina, amžina ir begalinė.
Jam neužtenka to ką mato, jaučia, kad būtų galima tikėti jog Dievas yra. Nesuprantame, kodėl gamta negali nedviprasmiškai parodyti ar Dievas yra ar ne. Gamta teikia simbolių, ženklų per mažai ir todėl Paskaliui sunku suprasti kam tai reikalinga. Kartu pavydi tiems žmonėms, kas turi įgimtą jausmą, intuiciją tikėti Dievu be jokių abejonių.
Mano nuomone pagal Paskalį tiesa ir laimė yra pagrindiniai dalykai, kurių žmogus siekia. Tiesą pažįstam ne tik protu bet ir širdimi. Pirmuosius pradus - erdvę, laiką, judėjimą, skaičių mes turime įgimtus, paprasčiausiai juos jaučiame. O visa kita turime įgyti protaudami, mąstydami, nes gamta mums suteikė labai mažai įgimtų žinių. Laimingiausi žmonės yra tie, kurie religiją gavo per širdies jausmą, todėl jiems nekyla jokių abejonių.
Jei žmogus turi kažką ir jo netenka jis sielojasi, bet niekada jis nesisieloja jei to dalyko neturėjo ir dabar neturi. Pvz: nebuvai karaliumi ir dabar nesi tau gerai. Bet jei kartą buvai karaliumi ir iš to sosto esi pašalintas, tai esi labai nelaimingas.
Žmogaus sulyginimas su nendre yra parodymas to, kad žmogus yra labai trapi būtybė. Ir ją sunaikinti reikia labai nedaug. Tačiau žmogaus didybė yra mąstymas. Nes daiktai negali mąstyti, tuo mes prieš erdvę ir laiką esame didingesni. Todėl gėrio ir dorovės pasiekimas eina ne per turtus ir galybę, o per mąstymą. Todėl Paskalis teigia, kad “gerai mąstyti - štai dorovės principas”.

BLEZAS PASKALIS. MINTYS 2.


Paskalio filosofijos negalime atsiete nuo jo biografijos. Tai iš egzistencijos pozicijų mąstantis filosofas.
I. Viduramžiai II - XIV a. 1) scholastika - spekuliatyvus problemų mąstymas
DIEVAS 2) tiesos apriorinis teigimas - tiesa
gr. THEOS nekvestionuojama
(teocentrinis mąstymas)
II. Rrenesaansas XV - XVI a. 1) kritiškumas
ŽMOGUS 2) skepticizmas
(antropocentrinis mąstymas)
III. Naujieji a. XVII - XVIII (XIX a. Pr.)
1) pažinimo problema - fizinės tikrovės (žmogiškojo pasaulio ribose):
a) empirizmas - tikrovės pažinimas eksperimento būdu (jutimais),
b) racionalizmas - atsiriboja nuo empirikos, vien loginiu mąstymu, protu bando pažinti(nti tikrovę.

Paskalio filosofija ir empiriką, ir racionalizmą, jis laviruoja tarp teocentrinio ir antropocentrinio mąstymo. Jo tikslas sumoderninti krikščionybę.
Naujausiais laikais keičiasi pats pasaulio suvokimas (geografiniai atradimai, visatos sampratos pakitimas). Egzistencijos trapumas - dingsta viduramžiais nekvestionuojama tiesa, Niutono, Galilėjaus atradimai, įvedama begalybės sąvoka (Berods, pirmasis pavartoja Kuzietis). Žmogus yra begalybėje ir kaip suvokiamas žmogaus santykis su šia begalybe. Paskalio filosofija pastatyta ant paradokso, sakytumėm be prasmės.

PARADOXOS








Paskalio “Mintyse” juntamas visiškas nihilizmas; beviltiškas šiurpulingumas. Šis žmogaus vaizdavimas veikia ir patį skaitantį žmogų - tragiškumo paradoksas naudojamas filosofijoje ir literatūroje.
Žmogų, kurį vaizduoja Paskalis - jo būtis tragiška. Jo tikslas įstumti žmogų į katarsį: leisti skaitančiam žmogui pasiekti tą katarsį per tragiškumą. Tačiau atskleisdamas tragiškumo paradoksą jis palieka viltį.
Jo filosofija siekia paveikti žmogų, atvesti jį į tikėjimą. ETHOS - žmogaus veikla, pastovios žmogaus elgesio struktūros, įpročiai.
Imperatyvu nurodoma etika: susilaikyk, nedaryk savo paties sudarytais principais, norais, taisyklėm - tai nėra visiškai teisinga ir jeigu žmogus yra toks menkas, tai kaip jis gali sakyti, kad tai yra tiesa. Jis atsisako visiškai normatyvinės etikos.
Svarbiausios tezės, kuriomis Passkalis nusako žmogaus santykį su gamta, begalybė, paties žmogaus galias, jo sandarą bei jo buvimo žemėje prasmę:
1) Žmogų studijuojančių yra dar mažiau nei geometriją.
Paskaliui, kai ir daugeliui kitų filosofų rūpi pažinimo problema. Šiameskirsnyje kalba apie įvairių mokslų santykį į pažinimą ir jau iš karto darosi aišku , kad Paskaliui rūpi pažinimas tam, kad susivoktų, kad atrastų savo vietą ne tik šioj žemėj, bet ir visatoj. Čia jisai suabejoja, kad (žmoguj) “geriau jam nepažinti savęs, idant būtų laimingas?”
2) Testebi žmogus gamtą, pilną kilnios didybės.
Žmogus privalo pažvelgti į patį save tam, kad atrastų santykį tarp savęs ir gamtos. Žmogus privalo save tarsi palikdamas nuošaly pažvelgti į jį supantį, už jo esantį pasaulį ir patirti savo ribotumą, jo mintis turi būti nukreipta į tolį, kol pavargs, kol nebegalės peržengti savo siaurumo ... ir ar jam (ribotam) aprėpti begalybę?...
Tačiau jis kreipia žmogaus mintį į priešingą pusę - į pačius mažiausius dalykus ir čia jo mintis pasirodo ne kažin ką begalinti.
Iš čia ir kyla Paskalio teiginys, kai žmogus suvoks šiuos dalykus jisai “tyliai svarstys, negu arogantiškai nagrinės.” Taigi žmogus yra vidurys tarp visko ir nieko, jau vien dėl to jam tenka pasitenkinti tik vidurinybėmis ir net nebandyti pažinti daiktų pradžios ir pabaigos. Tai gali suprasti tik šių daiktų kūrėjas.
Iš šių dviejų begalybių mums labiau juntama didumo begalybė. “Tuo tarpu niekui suvokti reikia ne mažesnės galios kaip suvokti visa”. Paskalis čia elgiasi tarsi koks pitagorietis ar netgi magas ir suformuluoja teiginį, kad kas pajėgs suvokti pradus , galės pažinti ir begalybę. (Kass viršuje - tas ir ant žemės = kas ant žemės - tas ir viršuje). Šios priešybės susilieja tik Dievuje. Žmogus “susivokęs” supras, kad tėra maža dalelė, bet kaip ši dalelė gali pažinti visą. “Visa” yra sudaryta iš dalelių, kurios tarpusavyje yra susijusios. Taigi jeigu nepažinsi atskirų dalių nepažinsi ir visą ir atvirkščiai.
Daiktai yra paprasti, o žmogus yra sudėtingas jiems pažinti. Vvvien jo sandara (siela ir kūnas) yra sudėtingi ir tai lemia pažinimo nepilnavertiškumą. “Žmogus pats sau yra mįslingiausias gamtos objektas”. Jisai negeba pažinti paprastų dalykų, tuo sunkiau jam suvokti sudėtingesnius ir apskritai, kaip Paskalis minėjo pradžioje: ar žmogus nori pažinti save?
Dekartas nereikalingas ir netikras.
Dekartas ir Paskalis mėgino nagrinėti tas pačias problemas. Jų filosofijoje galiu rasti kai kurių panašumų, tačiau vis dėl to , tas pačias problemas: apie Dievą ir žmogų jie sprendė skirtingai.
Dekartas norėdamas įradyti Dievo buvimą rėmėsi vien mąstymu: iš pradžių jisai viskuo suabejoja, o po to savo paties mąstyme ieško to, kuo jisai jau nebegalėtų suabejoti, t.y. to, kas būtų tikra.
Tuo tarpu, Paskaliui rūpėjo pažinti save, kad rastų tiesą ir , kad tai padėtų susitelkti į žmogaus egzistenciją. Dekarto filosofija daugiau teorinė, todėl Passkalis į jį žiūri nepalankiai, nes tai neduoda naudos praktiniame gyvenime.
Dekarto mąstymas siekia užvaldyti pasaulį, o Paskalio mąstymas, kuris sudaro žmogaus didybę yra nuolanki didybė, suvokianti save kaip skurdą ir menkybę. Paskalis, apskritai, skeptiškai nusiteikęs prieš racionalistus (tame, galbūt, dalis savikritikos, argi Passkalis nėra (dalinai) racionalistas?).
Paskalis bando susivokti, rasti savo vietą šioje visatoje. Natūralu , kad jam aktuali ši problema - jis egzistencinis filosofas. Natūralu , kad jam kyla prasmės klausimai: kodėl? kam? kaip? Jisai suvokia savo menkybę prieš šio pasaulio didybę. Pereina jau į teologinę sferą ir kreipia žvilgsnį į kūrėją. Jisai pats tėra laikina būtybė (galbūt, netgi nebūtina), tačiau suvokia, kad gamtoje yra būtina, amžina ir begalinė būtybė. Paskalis ieško amžinybės, trokšta tikrojo gėrio, nori suvokti savo pareigas, bet gamta, kurioje jis ieško atsakymo, jį atveda tik į apgailėtiną būklę ir neparodo Dievo buvimo visiško įrodymo. Ttrokšta tiesos, bet savyje teranda netikrumą. Tai tarsi Bausmė - už nuodėmę. Tiesą pažįstame ne tik protu, bet dar ir širdimi, tai netgi vertingesnis pažinimas, bet, deja tėra labai mažai tokių žinių, didžiąją jų dalį galima įgyti tik samprotaujant žmonėms, kurie turi tikėjimą per širdies jausmą yra labai laimingi.
Žmogų nesunku “supainioti” ir prieštarauti jam tol, kol jis pats savęs nebesupras.
Toliau Paskalis kalba apie žmogaus didybę. Žmogaus didybė tokia akivaizdi, kad rodoma net jo skurdo, tačiau jis turi žinoti, kad yra skurdus. Žmogus yra trapiausias iš gamtos kūrinių, bet jis yra mąstantis. Mąstymas yra visa jo didybė. Visata jį gali sunaikinti, bet žmogus žino, kad miršta, o visata nežino nieko. Taigi dorovės principas pagal Passkalį, stengtis gerai mąstyti.

Raktiniai žodžiai

• paskalis
• blezas paskalis
• zmogaus santykis su gamta