Bertoltas Brechtas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Bertoltas Brechtas yra vienas įžymiausių XX a. intelektualinio teatro kūrėjų. Jo triumfui tegali prilygti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios dramaturgų H. Ibseno, G. Hauptmano ir B. Šo pasisekimas.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	426
	Parsisiųsti8 KB

Išsamus aprašymas

Brechto jaunystė. Bertoltas Brechtas gimė 1898 m. Augsburge, turtingo vokiečių fabrikanto šeimoje. Jau vaikystėje pasireiškė originalus ir neįprastas jo galvojimo būdas, vėliau nulėmęs ir Brechto menininko savitumus. 1915 metais, kada net šviesiausi Vokietijos protai pasidavė militaristinėms nuotaikoms,gimnazistams buvo pasiūlyta parašyti rašinį pagal garsųjį romėnų poeto Horacijaus posakį „Saldu ir garbinga mirti už tėvynę". Štai ištrauka iš Brechto rašomojo: „Posakis „Mirti už tėvynę saldu ir garbinga" gali būti laikomas tik kaip tendencinga propaganda.Skirtis su gyvenimu visada sunku, ir lovoje, ir kovos lauke, o ypač jauniems žmonėms, pačiame jų žydėjime. Tiktai kvailiai gali per savo tuščią puikavimąsi kalbėti apie lengvą šuolį į tamsiuosius vartus..." Pabaigoje Brechtas nurodo, kad ir pats Horacijus pavojaus valandą numetęs kalaviją ir skydą, pabėgo iš kovos lauko. Už tą rašomąjį Brechtas turėjo būti pašalintas iš gimnazijos.Jį išgelbėjęs vienas mokytojas, tvirtindamas, kad neva karo baisybės aptemdė jaunuolio protą.
Ne tiktai savo rašiniuose, bet ir pirmuose eilėraščiuose, recenzijose, apybraižose Brechtas vengė štampų, rutinos, aklo sekimo pripažintais autoritetais.
Brechtą brandino daugelis aplinkybių, o labiausiai pirmasis pasaulinis karas, atskleidęs kapitalistinės visuomenės opas, didžiuliai tiksliųjų mokslų bei technikos laimėjimai, įgalinę žmogų tapti gamtos viešpačiu.
1917 m. Brechtas įstojo į Miuncheno universiteto medicinos fakultetą, bet netrukus buvo mobilizuotas ir pasiųstas sanitaru j frontą. Iš karo jis sugrįžo pilnas neapykantos militarizmui ir tai socialinei santvarkai, kurioje klesti išnaudojimas, prievarta ir apgaulė. „Kai aš užaugau ir apsidairiau aplinkui, man nebepatiko mano klasės žmonės. Man nepatiko turėti tarnų ir jiems įsakinėti.
Aš palikau savo klasę ir atsistojau į vargšų eiles",— rašė jis tuo metu. Dar nežinodamas, ko reikėtų siekti, turėdamas labai menką politinių žinių bagažą, Brechtas paskelbė kovą buržuaziniam pasauliui ir jo iliuzijoms. 1918 metais jis išrenkamas deputatu į Augsburgo darbininkų ir kareivių tarybą, bendradarbiauja nepriklausomoje socialdemokratų spaudoje. 1933 m., hitlerinio pučo metu Miunchene, jo vardas įtraukiamas į „juodąjį sąrašą" asmenų, kuriems fašistai paskelbė mirties nuosprendį.
Studijos medicinos fakultete, susidomėjimas gamtos mokslais padėjo Brechtui anksčiau už kitus suprasti, kad XX a. — tai mokslo amžius. „Mes mokslo amžiaus vaikai,— rašė jis vėliau.— Mokslas visai naujai apsprendė mūsų visuomeninį gyvenimą ir kartu mūsų gyvenimą aplamai." Mokslo amžius reikalavo naujomis akimis pažiūrėti į visas senąsias vertybes, į taip netobulai sutvarkytą visuomenę.
Kūrybinio kelio pradžia. Brechtas pradėjo rašyti 1914 metais, bet į viešumą išėjo trečiojo dešimtmečio pradžioje. Jis iš karto pasireiškė kaip universalus menininkas — kūrė eilėraščius, dainas, publicistinius straipsnius, vėliau romanus ir kt. Tačiau didžiausia rašytojo aistra visada buvo ir liko teatras. „Aš rašau poeziją ir prozą — tai tiesa, bet pirmiausia aš teatro žmogus ir, be to, žmogus, ligi paklaikimo atsidėjęs savo profesijai",—kalbėdavo jis apie save.
Pirmosios Brechto pjesės (1918—1924) „Balas", „Būgnai naktį", „Miestų tankmėje" išgarsino autoriaus vardą. 1922 m. rašytojui buvo suteikta garbingiausia to meto Vokietijoje Kleisto vardo literatūrinė premija.
Pagrindinė ankstyvosios Brechto kūrybos tema — buržuazinės visuomenės žlugimas. „Aš be pasigailėjimo rodžiau, kaip didžiulis srautas užtvindo buržuazinį pasaulį",— rašė jis vėliau apie savo pirmuosius bandymus. Vaizduodamas „asocialų žmogų asocialioje visuomenėje", nesiskaitydamas su jokiomis literatūrinėmis normomis, Brechtas siekė įsiutinti dorovingumo skraiste apsigaubusį buržuazinį žiūrovą. Tačiau tuo metu rašytojas, su pasibjaurėjimu atsigręžęs nuo senojo pasaulio, dar neturėjo ypatingų vilčių ateičiai. Kartais jam atrodė, kad žmonija rieda į bedugnę, kad jos laukia neišvengiama katastrofa.
Sunkioje, slegiančioje pokario atmosferoje, ieškodamas prošvaistės, Brechtas svajojo apie naują meną, o ypač apie naują teatrą, kuris atitiktų XX a. reikalavimus. Savo uždaviniu jis laikė mokslo amžiaus meno — teatro — sukūrimą, teatro, sugebančio „ne tik atspindėti pasaulį, bet ir prisidėti prie jo pakeitimo", tapti aktyvia pažangių idėjų tribūna.


Tradicinio buržuazinio teatro kritika. Vokiečių teatras po pirmojo pasaulinio karo nepatenkino Brechto reikalavimų. Pripažindamas istorinius natūralistinio teatro nuopelnus (G. Hauptmaną ir kt.), Brechtas negalėjo sutikti su fotografiškai tiksliu, bet plokščiu tikrovės atkūrimu, o labiausiai nepriimtinas jam buvo pasyvus žmogaus ir visuomenės pančių demonstravimas, fatališkas aplinkybių akcentavimas. Dramaturgas siekė žiūrovą suaktyvinti ir paversti jį kovotoju, nesitaikstančiu su gyvenimo blogybėmis, giliai tikinčiu, kad nuo jo valios ir pastangų priklauso žmonijos likimas.
Nusisuko Brechtas ir nuo ekspresionistinio teatro, kuris trečiojo dešimtmečio pradžioje neteko savo revoliucingumo. Jam svetimas buvo ekspresionistų idealizmas, egzaltuota deklamacija,, abstraktus humanizmas.
Visiškai nepriimtinas Brechtui buvo buržuazinis dekadentinis. teatras, kuris nekėlė socialinių problemų, o tik stengėsi užliūliuoti žiūrovą, atitraukti jį nuo realybės, perkelti į apgaulingų svajonių bei sentimentalių emocijų pasaulį. Tokios rūšies teatrą Brechtas paniekinančiai vadino „kulinariniu", tuo pabrėždamas grynai vartotojišką, pasyvią publikos reakciją į scenoje vaizduojamus įvykius. Brechtas norėjo iš pagrindų pakeisti scenos ir žiūrovo santykį.

Pagrindiniai epinio teatro bruožai. 1926 metais rašytojas susipažįsta su marksistine teorija. „Aš iki ausų paskendęs „Kapitale". Man būtina visa tai labai gerai žinoti",—rašė jis 1926 metų vasarą. Brechtas įsitikinęs, kad pagaliau surado mokslinį visuomenės gyvenimo dėsningumų paaiškinimą, atitinkantį XX a. tiksliųjų mokslų lygį. Marksistinės teorijos įtakoje Brechtas kuria naują mokslo amžiaus teatrą, kurį pavadina epiniu teatru.
Epinis teatras formavosi kovoje su tradicine dramaturgija ir XX a. buržuaziniu dekadentiniu teatru. Brechtas siekia, kad teatras būtų ne „sapnų fabriku", bet „gyvenimo mokykla", kad žiūrovas „nepaliktų galvos rūbinėje", o aktyviai įsijungtų į dramaturgo iškeltų problemų svarstymą, kartu su juo stotų į tiesos ieškojimo kelią.

Raktiniai žodžiai

• brechtas
• epinis teatras
• bertoltas brechtas