Bernardas Šo

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	XX a. anglų dramaturgui realistui Šo visada buvo labai artima satyra. Žinomu rašytoju jis tapo tik paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje, pasirodęs su pirmosiomis pjesėmis. Prieš tai rašė romanus ir dirbo teatro bei muzikos kritiku.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	266
	Parsisiųsti6 KB

Išsamus aprašymas

Ankstyvoji dramaturgija. Nuo jaunystės dienų domėjęsis socializmu ir net skaitęs Marksą, Šo ateina į teatrą aštrios socialinės temos dramaturgu. Nelauktais kontrastais jis apnuogina tariamąjį buržuazinės visuomenės „padorumą". Pjesėje „Našlių namai" gydytojas Trenčas susipažįsta su mergina ir ketina ją vesti, bet nenori nieko bendro turėti su jos tėvu Sartorijumi, besipelnančiu iš lūšnų. Tačiau pasirodo, kad jis, pats to nenumanydamas, yra savotiškas Sartorijaus bendrininkas: pastarojo lūšnos pastatytos ant žemės, kuri priklauso Trenčio tetai aristokratei ir iš kurios jaunasis gydytojas kas mėnesį gauna piniginę paramą.
So kiekvienoje pjesėje demaskuodavo kurią nors buržuazinio gyvenimo sritį. Jis išjuokia religinį fanatizmą ir veidmainingumą, politinį karjerizmą, moralinius kompromisus. Šo dramaturgija gana savotiška. Ji skirta ne tik vaidini, bet ir skaityti, dažnai pereina į aštrią diskusiją, dialogas virsta idėjų susidūrimu. Taikli, sąmojinga ir aforistinė kalba neleidžia Šo dialogui pasidaryti nuobodžiu, pamokančiu, nors jis moko nesislėpdamas.


„Pigmalionas." Pašiepdamas aukštuomenę, Šo ne kartą atvirai rodė savo demokratines pažiūras. Pjesėje „Pigmalionas", kuri visame pasaulyje susilaukė didelio populiarumo, įdomi ne tik buržuazinio pasipūtimo ir tuštumo kritika. Veiksmo eigoje paprasta gėlininkė Eliza ir jos tėvas šiukšlininkas Dulitlis savo sveiku protu, vidine kultūra ir taurumu pasirodo dažnai pranašesni už tuos, kurie yra aukštesnėse visuomenės pakopose.


„Sudužusių širdžių namai." Juo arčiau 1914—1918 metų karo, juo aiškiau Šo mato buržuazinio pasaulio krizę. Imperialistinio karo išvakarėse rašytojas pradėjo rašyti pjesę „Sudužusių širdžių namai", kurią pabaigė jau karo metu. Pjesė alegoriškai parodo besiblaškančią Anglijos (ir ne tik Anglijos) buržuazinę inteligentiją, kuri supranta, kad gyventi senoviškai nebegalima, bet nežino, kokius rinktis naujus kelius. Kapitono Sotoverio, buvusio drąsaus jūreivio ir talentingo išradėjo namuose viskas nenormalu, iškreipta. Namų gyventojai myli ne tuos, kuriuos turėtų mylėti, daro ne tai, ką turėtų daryti. Praradę idealus ir iliuzijas, jie laukia esminių permainų ir, kai prasideda karas, tyčia dega šviesas, kad lakūnai bombomis sunaikintų jų namus. Tačiau „Sudužusių širdžių namai" lieka nepaliesti. Taip rašytojas pasmerkė senąją Europą ir išreiškė artėjančios revoliucijos nujautimą.


„Šventoji Joana." Po Spalio revoliucijos Šo tampa nuoširdus tarybinės šalies bičiulis, o buržuazinę civilizaciją dažniausiai vaizduoja karikatūriškai, parodydamas, iki kokio absurdo ji priėjusi. Dramaturgui vis labiau rūpi teigiamas herojus. Tokį herojų geriausiai jam sekasi sukurti, panaudojant istorinę medžiagą. Tai galime spręsti iš pjesės „Šventoji Joana". Prancūzų tautos didvyrės Žanos d'Ark istoriją rašytojas panaudoja klerikalų veidmainiškumui atskleisti. Katalikų bažnyčia sudegino didvyrę ant laužo už tariamą raganavimą, o vėliau ta pati bažnyčia paskelbė ją šventąja. Be to (ir tai ne mažiau svarbu), jam rūpėjo Žanos charakterio herojinis pradas. Šo nesukūrė kito tokio patrauklaus ir sodraus liaudies žmogaus paveikslo. Žana drąsi ir kukli, jos sveikas ir grubokas sąmojis puikiai derinasi su giliu gamtos pajutimu, ji didinga ir kartu paprasta.
Į gyvenimo pabaigą Šo rašė mažiau, bet nemetė satyros, publicistiniais raštais gyvai atsiliepdavo į aktualias politikos bei m

Raktiniai žodžiai

• pigmalionas
• bernardas šo
• bernardas so