J. Baltrušaičio "Ramunėlė"

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Nuo pirmo iki paskutinio eilėraščio J.Baltrušaitis buvo poetas mąstytojas, rūsčiai susikaupęs ties amžinybės gelmėmis, abejingas dienos triukšmui. Poeto eilėraščiai žavi rūsčia vidine įtampa, aforistine mintimi, o kartu lyrizmo šiluma. Savo poetinį kelią J.Baltrušaitis pradėjo rusų simbolistų gretose. Iš rusų poezijos jis išsiskiria filosofiškumu, lietuvišku ramumu, pastovumu, abejingumu literatūrinėms madoms. Jo lyrika sklidina dramatiškos įtampos, vidinio pasaulio sudėtingumo. J.Baltrušaičio kūrybos branduolį formuoja amžinumo troškimas. Rusiškoji poeto kūryba Lietuvoje buvo priimta kaip grynas lietuvio psichikos poreiškis.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	979
	Parsisiųsti5 KB

Išsamus aprašymas

Prabilo J.Baltrušaitis ir lietuviškai. Per trumpą laiką poetas sukuria tris knygas - "Ašarų vainiko" dvi dalis, "Aukuro dūmus" ir "Įkurtuves". Poezijoje aiškūs lietuviškos gamtos, senojo sodžiaus buities, lietuvių tautos istorinio likimo motyvai.
Svarbiausias J.Baltrušaičio lyrikos filosofinis tikslas - suvokti būties vienybę. Žmogus, augalas, gyvulėlis - visa jam buvo vientisos ir nedalomos "visatos sutartinės" elementai, Visata ir žmogus - svarbiausia J.Baltrušaičio lyrikos ašis, apie kurią sukasi poeto mintys, vaizdai, simboliai. Eilėraščiuose poetas atskleidžia žmogaus ir gamtos vienybę, gražiai ji įprasminta eilėraštyje "Ramunėlė". Eilėraščio žmogus kreipiasi į gėlę: "Ramunėle tu baltoji". Švelnus kreipinys artimas liaudies dainai. Ramunėlė tarsi gyva ji atsistoja, pakelia galvelę. "
Kalbėdamas su ramunėle, žmogus nusako ir savo būseną: skausmas pagijo, ilgesys nurimo. Žmogus, pajutęs ryšį su gamta, visata, jaučiasi esąs drąsus ir stiprus.
Eilėraštyje parodomas organiškas žmogaus ir gamtos sutapimas - vienas iš tautinės lietuvių pasaulėjautos bruožų. Eilėraščio sandara nesudėtinga: keturi ketureiliai posmai, ritmas - kryžminis: baltoji - atsistoji: kelią - galvelę. Kiekvienas posmas baigiamas daugtaškiu - tai tarsi nuoroda į gilesnį minties suvokimą. Gamtos pasaulis šviesus, skaidrus. Tai rodo žodžiai: ramunėlė baltoji, galvelė skaisti. Žmogaus pasaulis tamsus, niūrus: dulkės, vargas, bedugnė.
J.Baltrušaičio poezijos knyga "Ašarų Vainikas" pradedama eilėraščiu "Lūšnos daina". Jame iškyla Lietuvos vaizdas, kurį į poeto sielą įspaudė skurdžios vaikystės atsiminimai. Lūšnelė lopytu stogu, siauri langeliai, tebekyšantis tvoros ketvirtis - tai Lietuva, tai sopulingas tėvynės veidas. Žmogus, atėjęs į žemę, ateina vargo vargti. Tačiau vargas prasmingas, jis apvalo sielą nuo to, kas tuščia, menka.
Poetas eilėraštyje kalba apie seną lūšnelę. Prie jos - du svarbūs ženklai: kryžius ir svirtis. Tai žvilgsnis į viršų, į dangų, į viltį. Tai tarsi kilimas per skausmą ir ašaras į dvasines aukštumas. J.Baltrušaičio moralinė filosofija susijusi su kančios, vargo kultu, būdingu simbolistinei poezijai.

Raktiniai žodžiai

• ramunele
• jurgis baltrušaitis
• jurgis baltrusaitis ramunele