Airijos konfliktas

Tema	Istorija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Taigi 1169 į Airiją įsiveržė anglų ir normandų feodalai, kurie 1171 čia įkūrė savo koloniją (vėliau pavadintą Peiliu). Airių klanai (o taip vadinosi keltų pirmykštinės bendruomenės formos) karkartėmis sukildavo prieš užkariautojus (1315-1318, 1394-99). XVI a. anglai prievarta pradėjo naikinti klanų sistemą, konfiskuoti airių žemes (reformacijos platinimo dingstimi), likviduoti anglų-airių diduomenės ir airių klanų vadų valdžią, plėsti valdomą teritoriją.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	605
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Į tai buvo reaguota dar keliais sukilimais: Šano O’Nylio sukilimu (1559-67), Dezmono sukilimu (1569-83, su pertraukomis). Beje per šį sukilimą airiai prašė katalikiškų valstybių, ypač Ispanijos, paramos, tačiau ir su ispaniškuoju desantu sukilimas buvo pralaimėtas. Po to įvyko didžiausias iki to laiko Tirono ir Tirkonelio sukilimas (1594-1603). Galima sakyti, kad tuo metu sąlygos Airijoje buvo baisios – klanų vadai kariavo tarpusavyje, o anglai, kaip minėjau, stengėsi įdiegti protestantizmą ir užkariauti naujų žemių. Padėtį blogino ir centralizuotos valdžios Airijoje nebuvimas ir anglų gobšumas. Sukilimas buvo labai žiaurus, na, tiek, kad Karalienė pasake, kad jei jis užsitęs, „jai nieko neliks, tik kaip valdyti pelenams ir lavonams”. Airiai laimėjo keletą mūšių, bet sukilimas buvo pralaimėtas. Anglijoje vykstant revoliucijai, airiai sukėlė dar vieną sukilimą, kuris taip ir buvo pavadintas Airių sukilimas. Sukilėliai buvo sukūrę savo valstybę – Airijos katalikų konfederaciją. 1643 metais konfederacija ir Anglijos Karalius Karolis I pasirašė paliaubas, o 1646 taiką, pagal kurią konfederatai turėjo padėti karaliui kovoti su parlamento armija. Tai buvo pretekstas 1649 rugpjūčio mėnesį išlaipinti Airijoje parlamento kariuomenę. Žiauriai numalšinęs sukilimą, Kromvelis konfiskavo airių žemes, išdalijo jas savo kariams ir parlamento kreditoriams. Nuo tos dienos pietų Airijoje galima išgirsti tokį keiksmažodį: „Teprakeikia Tave Kromvelis.” Negana to Kromvelis sumanė daugelį airių tiesiog iškeldinti į neturtingą ir apleistą Connaught provinciją šalies vakaruose. Nuo to laiko praėjo amžius, o Airijos istorijos lyg ir nebuvo – despotai anglai spaudė taip, kad rašytojas D. Swiftas pasiūlė airiams tiesiog valgyti savo vaikus ar pardavinėti juos mėsininkams. XVIII a. airių kova jau pradėjo įgyti nacionalinio išsivadavimo pobūdį. Atsirado slaptų valstiečių organizacijų. 1782 metais primą kartą susirinko laisvas, airių išrinktas Airijos Parlamentas. Tiesa, nors airių dauguma buvo katalikai, į Parlamentą renkami galėjo būti ir rinkti galėjo tik protestantai (ir tai ne visi). Tuometinis Airijos lyderis Henris Gratanas įkūrė Jungtinę Airių Draugiją, kuri ir siekė, kad ir katalikai, ir prostestantai galėtų sėstis prie vieno stalo parlamente. Palaipsniui Jungtinė Airių Draugija patapo revoliucine organizacija, kuri tikėjosi prancūzų padėdama, išsikovoti nepriklausomybę nuo Anglijos. Tuo metu kaip ir atsirado Airijos simbolis – dobilo lapelis. Tačiau įvyko vėl keletas nesutarimų tarp katalikų ir protestantų ir Jungtinės Airių Draugijos keliai išsiskyrė. Tuo pat metu katalikai pietuose sukėlė dar vieną sukilimą. Po jo anglai (nes be abejo jis buvo pralaimėtas) likvidavo bet kokias parlamentines liekanas, buvo sukurta unija tarp Didžiosios Britanijos ir Airijos, airiai dar labiau engiami. 1840 įkurta Repylerių (unijos priešininkų) asociacija, 1873 Homrulio asociacija, siekusi autonomijos Jungtinėje Karalystėje. 1879 valstiečiai pradėjo boikotuoti žemės įstatymus ir nemokėti žemės mokesčio. Boikotas žadant homrulį buvo nutrauktas, bet homrulis buvo patvirtintas tik 1914, o jo vykdymas dėl karo nutrauktas. 1916 prasidėjo Velykų savaitės sukilimas. Jis taip pat buvo numalšintas, vadai sušaudyti, bet nors ir laikinai, bet jau buvo paskelbta Airijos Respublika. Airija 1919 metų sausio mėnesį tapo D. Britanijos dominija (praktiškai nepriklausoma valstybe), tačiau į jos teritoriją neįėjo šešios Šiaurės Airijos grafystės. Visišką nepriklausomybę paskelbė tik 1937 metais. Nuo to laiko Airija stengiasi prisijungti šešias Šiaurės Airijos grafystes. Taigi pagal 1985 metų Airijos-Jungtinės Karalystės sutarties pirmo straipsnio pirmąjį punktą: „Patvirtinti, kad bet koks Šiaurės Airijos statuso pasikeitimas įvyks tik leidus Šiaurės Airijos gyventojų daugumai”. 1939 metais IRA (tai yra Airijos Respublikos armija) pradėjo Anglijos bombinimą. 1970 metais dėl išpuolių prieš viena kitą prasidėjo Anglijos-Airijos karas. 1979 metų rugpjūtį IRA pasiekė rekordą – ji susprogdino 18 britų kareivių. Tuo metu britai pradėjo sekti IRA žmones ir kai kuriems per karą pripažintiems politiniais nusikaltėliams pagrasinus, šie pradėjo išdavinėti. Tačiau IRA nariai laikėsi stipriai ir 1981 metais per bado streiką dešimt žmonių, kuriems buvo grasinama, mirė. Maždaug tuo metu buvo suprasta, kad tai, kam atiteks Šiaurės Airija nebūtinai bus lemta karinių pasiekimų. 1994 metų rugpjūčio 31 dieną IRA paskelbė apie ilgalaikes paliaubas, po kelių dienų pasisakė už taikų Š. Airijos problemos sprendimą. 1997 metais, į valdžią Jungtinėje Karalystėje atėjus leiboristams, prasidėjo aktyvios derybos ir nors kartkartėmis pasikartoja neramumai, už kuriuos atsakomybę prisiima IRA, artėjama prie susitarimo dėl ginčytinų teritorijų.

Raktiniai žodžiai

• airijos istorija
• kromvelis
• siaures airija