MOKU.LT pradinis puslapis

Viduramžiai Europoje

Tema Istorija
Tipas Konspektas
Aprašymas Viduramžių epochos bruožai. Bizantija (395 – 1453 m.). Frankų valstybė (486 – 843 m.). Feodalizmas Vakarų Europoje. Šventoji Romos imperija (962 – 1806 m.). Vikingai – didieji viduramžių keliautojai. Krikščionių bažnyčia. Kryžiaus žygiai (XI – XIII a.). Centralizuotų valstybių susikūrimas. Kaimai ir miestai. Viduramžių kultūra. Architektūrinis stilius. Arabai ir islamas. Testas.
Patalpinta 2010-01-25
Parsisiuntė 830

Išsamus aprašymas

Viduramžių epochos bruožai:

Viduramžiai – istorijos laikotarpis nuo senovės iki naujųjų laikų, apimantis V a. pabaigą – XV a. Pradžia – 476m., kai barbarai nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių, o pabaiga – Didieji geografiniai atradimai (1492m., kai Kolumbas atrado Ameriką). Vėliau Apšvietos mąstytojai suformulavo pažangos idėją, todėl viduramžius vadino „Tamsos šimtmečiais“. Dauguma gyventojų nemokėjo skaityti ir rašyti, todėl didelę reikšmę turėjo žodinė liaudies kūryba. Tuo metu sukurta didžiųjų architektūros paminklų, bažnyčių, katedrų, suklestėjo vaizduojamasis menas, religinė tapyba, atsirado knyga.
Viduramžių epochos bruožai:
1) Krikščionybė ir jos moralinės normos tapo vyraujančia Europos gyventojų religija (bažnyčia - svarbiausias organas);
2) Susiformavo pagrindinės europiečių kalbos ir raštija;
3) Susidarė Europos tautos;
4) Formuojasi teisinė sistema ir parlamentarizmas;
5) Luominis susiskirstymas;
6) Viduramžiais visi laisvi piliečiai pavirsta baudžiauninkais;
7) Susiformuoja stambi žemėvalda (feodalizmas – santvarka, grindžiama žemėvalda);
8) Atsiranda universitetai (iki XI – XIII a. dominuoja vienuolynai).
Europos viduramžiai paprastai skirstomi į tris laikotarpius:
a) Ankstyvuosius viduramžius (476m – X a.);
b) Brandžiuosius viduramžius (XI – XIII a.);
c) Vėlyvuosius viduramžius (XIV – XV a.).
Viduramžiais pirmą kartą naujai įsikūrusiose valstybėse susijungė germaniškoji ir romėniškoji kultūra, susikūrė naujo tipo – feodalinės – valstybės, atsirado luomai (dvasininkų, bajorų, miestiečių), miestai buvo amatų ir prekybos centrai, jie vėliau gavo savivaldą, buvo įkurta aukštųjų mokyklų – universitetų.

Bizantija (395 – 1453 m.)

V a. pabaigoje Vakarų Romos imperija žlugo, o Rytų Romos imperija arba Bizantija išliko. Bizantijos valstybė valdė didelę teritoriją, kuri apėmė Balkanų p-lį, Mažąją Aziją, Siriją ir Egiptą. Valstybėje imperatoriai turėjo neribotą pasaulietinę valdžią. Vienas iš žymiausių valdovų buvo Justinianas I Didysis (valdė 527 – 565 m.). Jo reformos:
• Bandymas atkuri Romos imperijos galybę;
• Sukūrė centralizuotą administraciją;
• Išleido dekretus – valstybės karinės ir finansinės stiprybės pagrindą;
• Sukūrė teisės reikalų komisiją, kuri išleido Justiniano kodeksą ( 529m.).
Europos miestai dėl ekonominio nuosmukio prabangos prekes gabenosi iš Rytų šalių – Kinijos ir Indijos, bet prekiauti su šiomis šalimis trukdė persai, vėliau arabai. Prekyba su Bizantija skatino Rytų ir Šiaurės Europos stiprėjimą. Bizantijos sostinė Konstantinopolis tapo prekybinio pasaulio sostine, tai buvo vienintelis miestas to meto Europoje, turėjęs vandentiekį ir kanalizaciją. Prekybai klestėti įtakos turėjo ir jūreivystė – į kitas šalis laivais buvo gabenami vietiniai gaminiai (papuošalai, namų ūkio reikmenys, vilna, linas, oda). Iki VII a. vidurio Bizantijai pavyko išlaikyti galią, bet vėliau Imperijai iškilo naujų sunkumų. Tais sunkiais laikais imperatorius Heraklėjas (valdė 610 – 641 m.) reformavo vidaus įstatymus ir įsteigė temas – karines administracines apygardas. Kiekvienoje temoje kareiviai gaudavo nuosavos žemės ir tapdavo savarankiškais valstiečiais. Už tai jie turėjo ginti temas karuose. Temų sistema tapo naujos Bizantijos valstybės pagrindu. Gynyba sustiprėjo, valstybės ekonomika – taip pat, nes valstiečiai mokėjo mokesčius. Vėliau situacija ėmė prastėti ir Bizantija prarado Egiptą ir Palestiną.
Priežastys lėmusios Bizantijos mažėjimą:
 Pakirsta prekybinė galia;
 Suiro temų sistema;
 Kariuomenėje daugėjo samdinių;
 Įsigalėjo stambieji žemvaldžiai.
Iš Bizantijos krikštą priėmė – Rusiai, Bulgarijai, Serbijai. Buvo tarpas, kai Bizantija buvo iširusi, o jos vietoje įkurta Lotynų imperija (1204 – 1261 m.). Ją įkūrė kryžiuočiai. Šiai teritorijai priklausė Konstantinopolis ir nemaža dalis Bizantijos.


Raktiniai žodžiai

  • viduramziai
  • viduramžiai
  • viduramziai europoje

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos