Veterinarija

Tema	Kita
Tipas	Namų darbas
Aprašymas	Veterinariniai medikamentai naudojami gyvūnų užkrečiamu ligų gydymui. Gyvūnų gaišenų perdirbimo būdai ir saugus jų naikinimas. Gyvulių ir paukščių vakcinacijos būdai, reikšminė nauda. Imunitetas. Imuniteto formos. Nespecifiniai imuniteto faktoriai. Fiziologinės organizmo apsigynimo reakcijos. Gyvulių ir paukščių vakcinacijos būdai, reikšminė nauda. Kas yra vakcinos? Kaip jos veikia? Vakcinų rūšys. Skiepijimo tikslai. Vakcinavimas nauda ar blogis? Prasideda laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės. Skiepai gyvūnui keliaujant į užsienį ar iš jo. Kada skiepyti šuniukus? Kada skiepyti kačiukus? Gyvūnų gaišenų perdirbimo būdai ir saugus jų naikinimas. Nugaišusių gyvūnų likvidavimas. UAB "Rietavo veterinarinė sanitarija". Vilniuje planuojama įkurti pirmąsias legalias gyv. kapines. Imunitetas. Imuniteto formos. Nespecifiniai imuniteto faktoriai. Fiziologinės organizmo apsigynimo reakcijos. Imunitetas. Imuniteto rūšys. Specifiniai ir nespecifiniai organizmo apsaugos faktoriai. Imunitetas ir navikas. Veterinariniai medikamentai naudojami gyvūnų užkrečiamu ligų gydymui. Antimikrobinės vaistinės medžiagos ir vaistai. Antiparazitinės vaistinės medžiagos ir preparatai. Literatūra.
Patalpinta	2009-06-09
Parsisiuntė	175
	Parsisiųsti720 KB

Išsamus aprašymas

Vakcinos
Kas yra vakcinos?
Skiepai (vakcinos) yra sudėtiniai imunobiologiniai preparatai, sudaryti iš susilpnintų arba užmuštų mikroorganizmų (bakterijų ar virusų) arba jų sudėtinių dalių (komponentų) bei pagalbinių cheminių medžiagų.
Taigi, vakcinas sudaro:
• antigenai (ligų sukėlėjai ar jų dalys);
• adjuvantai (medžiagos sustiprinančios antigenų imunogeniškumą (t.y. gebėjimą sukelti imuninį atsaką);
• konservantai (stabilizuoja preparato komponentus) – etileno glikolis, fenoksietanolis;
• dezinfektantai (turintys užtikrinti vakcinų sterilumą) – timerosalis (gyvsidabrio druska), fenolis, benzetonijaus chloridas, metilparabenzoatas;
• kitos cheminės medžiagos, bakterijų terpių
pėdsakai likę po gamybos proceso;
• tirpiklis.
Kaip jos veikia?
Mikroorganizmai arba jų dalys vadinami antigenais, kurie yra genetiškai svetimi organizmui. Todėl manoma, kad imuninė sistema juos atpažįsta, tuo sukeldama imuninį atsaką bei suformuodama imunitetą tam sukelėjui, t.y. atsparumą.
Teoriškai vakcinos antigenas turėtų sukelti imuninį atsaką panašų kaip ir į tikrą (natūralų) tos ligos sukėlėją, tačiau vakcinos antigeno toksinis poveikis yra silpnesnis arba minimalus.
Sukeliamas vadinamasis aktyvus įgytas dirbtinis imunitetas, kuris yra trumpesnis už natūraliai įgytą ir jo tiksli trukmė nežinoma.

Imuninė sistema yra per daug sudėtinga, kad galima būtų prognozuoti ir numatyti organizmo atsaką į sušvirštą svetimą baltymą kartu su cheminėmis medžiagomis, kurios pačios yra nuodingos.
Dirbtinis antigenų patekimo kelias yra nenatūralus, nes suklėjas natūraliai patenka per gleivines ar odą (nebent išskyrus hepatito B virusą). Todėl yra apeinama svarbi įgimto imuniteto dalis, kurios ląstelės tarsi "moko" ir paruošia kitą, adaptyvią imuniteto grandį efektyvesniam atsakui.
Taigi poveikis gali būti arba nepakankamas arba per stiprus. Dėl nuolatinio stimuliavimo gali išsivystyti imuninės sitemos paralyžius (t.y. tolerancijos būklė, kuomet imuninė sistema daugiau nebeatpažins suklėjo ir leis jam netrukdomam daugintis).
Iki šiol nėra atlikta tyrimų dėl ilgalaikio vakcinų naudojimo saugumo.
Vakcinų rūšys
Skiepijimams naudojamos gyvosios ir negyvosios (užmuštos) vakcinos. Pastarosios dar skirstomos į visos ląstelės ir komponentines, t. y. tik iš tam tikrų mikrobų dalių pagamintas vakcinas.
Gyvosios vakcinos imituoja natūralių mikroorganizmų sąveiką su paskiepytojo organizmu, tačiau beveik nesukelia jokių ligoms būdingų požymių. Tokių vakcinų poveikį galėtume palyginti su besimptomėmis užkrečiamųjų ligų formomis, kai sužadinamos visos imuninės sistemos grandys, susidaro visaverčiai imuninės gynybos ir imuninės atminties mechanizmai, tačiau ligos simptomų nebūna.
Skiepijimo tikslai

• Apsaugoti gyvūną nuo susirgimo infekcine liga;
• kontroliuoti infekcinių ligų paplitimą visuomenėje;
• atpiginti infekcinių ligų gydymą, sumažinus jų skaičių
Vakcinavimas- nauda ar blogis?
Šiuo metu yra abejojama vakcinavimo metodu. Vakcinavimas gali sumažinti parvovirusinės infekcijos susirgimus. Vakcinavimas, padėjo išsaugoti tūkstančių gyvūnų gyvybių. Nevakcinuoti gyvūnai susirgdavo parvovirusu, o kartais maru. Vakcinuoti gyvūnai atrodo sveikesni už nevakcinuotus.Bet po tam tikro laiko vis daugiau gyvūnų užsikrėsdavo parvovirusu, be to daugelis iš jų susirgdavo iš karto po skiepo. Susidarė įspūdis, kad tam tikrais atvejais parvoviruso priežastimi buvo būtent pats skiepas arba skiepo sukeltas šuns organizmo padidėjęs jautrumas šiam virusui. Su didžiuliu įkvėpimu veterinarų bendruomenė sutiko vakcinos prieš leukemiją atsiradimą (maždaug tuo pat metu). Jie tikėjosi kad ši vakcina užkirs kelią šiai baisiai ligai. Bet iš karto po šios vakcinos panaudojimo iškilo labai daug problemų. Vakcina, kuri buvo pavadinta kaip saugiausia ir patikimiausia, ne tik neužkirsdavo kelio ligai, bet ir sukeldavo daug pašalinių reakcijų. Tekdavo matyt (tenka ir dabar) kaip visiškai sveiki gyvūnai, kurie remiantis anksčiau atliktais laboratoriniais tyrimais neturėjo jokio viruso, per trumpą laiką po vakcinavimo susirgdavo – atrodytų, kad būtent gyvūno vakcinavimas sukeldavo virusinę leukemiją. Tačiau atliktas nepriklausomas tyrimas įrodė, kad šios vakcinos efektyvumas yra tik 17%, o ne 50-70%, kaip skelbė gamintojas. Pašalinių reakcijų dažnumas ir jų sunkumas taip pat buvo daug didesnis, nei buvo skelbiama oficialiuose pranešimuose.

Raktiniai žodžiai

• veterinarija
• parvovirusas
• veterinariniai medikamentai naudojami gyvūnų užkrečiamųjų ligų gydymui