T. Vakarė "Išnara"

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Tilė Vakarė "Išnara". Romano recenzija.
Patalpinta	2006-06-06
Parsisiuntė	290
	Parsisiųsti8 KB

Išsamus aprašymas

“Išnara” – trečioji autorės knyga, tačiau pirmas romanas, kaip skelbia anotacija; pasak leidėjos, tai – “kiek netradicinės formos intelektualiosios prozos kūrinys”. Netradicinis – net nesiruošiu ginčytis, o štai dėl intelektualumo... na, tiesa, tai ne paauglio plepėjimas apie gyvenimą, ar saldi meilės istorija (toli gražu), bet nesulyginama, kad ir su Maxim Fermin “Sniegas”. Nemanau, kad intelektualumo išraiška – Bakcho vardo įterpimas į tekstą, kur, beje, jis suskamba dirbtinai, ar pasakymo, jog “Faustas atėjo pas Mefistofelį” būvis. Banalios mintys apipintos lyriška kalba didelio talento ir nereikalauja! Galiausiai visa tai vainikuoja “notbukas” ir panašūs “deimančiukai”.
Apie ką ši knyga?! Manau tiksliausiai atsakys pati autorė, ar jos sukurptas keturiasdešimtmetis žurnalistiką, t.y., savo “duoną”, metęs bohemiškas žmogus:
“Spauda manipuliuoja žmonėmis ir daro įtaką masinei sąmonei, vienas jos sraigtelis – net jei jis išsišokėlis, autoritetas, žvaigždė – ir tėra sraigtelis, kurį nesunku pakeisti kitu” (47p.). Tiesa, mintis nenauja (H.Fildingas “Pamestinuko Tomo Džonso istorija”, Id. 236p.), kaip ir daugelis kitų ataidinčių iš begalinių literatūros klodų ir jei tai vadiname intelektualumu... žemai lenkiuosi prieš autorę.
Pasirinkimo laisvė, spaudos būvis, jų reikšmė mūsų gyvenimuose, likimo santykis su žmogumi, elementarus išgyvenimas tai – galimas prierašas šalia knygos pavadinimo. Įmanomas ir dar vienas: “Išnara” – traktatas apie spaudą. Bet vis dėlto, šį „pasaulio stuburą” (12p.) autorė grindžia, apipina “bevarde ir beveide minia” (12p.) (“vienas pažįstamas”(16p.), Diana. S. (28p.), G.B. (39p.) ir t.t.). Bandoma pasakyti, jog žurnalisto darbe reikalinga ne asmenybė, o idealo projekcija, kai “nieko tokio – gyventi ant bedugnės krašto, šviečiant seniai užgesusioms žvaigždėms”(18p.).
Viso kūrinio metu gvildenamą problematiką būtų galima apibrėžti mintimis, jog gyvenimas nuvilia. Jis nėra toks, kokį įsivaizduojame sėdėdami po tėvų sparneliu, ar vos žengę porą savarankiškų žingsnių. To pasekoje randami įvairiausių problemų sprendimo būdai. Vieni knygos “veikėjai” susiranda savo akindangčius (52p.), nes daug lengviau gyventi matant tai, kas tau priimtina, slėpti tiesą (J.Apučio “Skruzdėlynas Prūsijoje” tai būtų pavadinta šventu melu) idant galėtumei šypsotis, kiti tarpsta gyvenime tik „tarp kitko“ (114p.). Prieš skaitytojo akis su ironija ir sarkazmu (9,47<...>) tapoma žurnalisto „vizijų“ griūtis, „netikę“ nesavu keliu einančių žmonių likimai. Supriešinamas pasirinkimas ir pareiga. Perskaičius „Išnara“ toptelėjo, manau, geniali mintis, - tokią knygą reikėjo skaityti prieš laikant egzaminus ar tik po jų, nes „Bent jau nedarytume tragedijos, tarkim, iš to, kad ne visada save atrandi iš pirmo karto“ (26p.), nes, kaip teigia mūsų herojus: „prieš jų didenybes Atsitiktinumą ir Lemtį visi lygūs, todėl neverta kvaršinti galvos visokiais „kas būtų, jeigu būtų“?“ (139p.).
Teigiamą įspūdį palieka knygos formatas, jos struktūra: dvylika skyrių, kurių kiekvienas susideda iš trijų poskyrių (pavadinkime taip). Pirmąjį poskyrį – „Kalendoriaus lapeliai. Diena X“ – pavadinčiau „dienoraščio“ tipo svaičiojimais, kur klausiama: „O ką reiškia, kai su kaikuo supainioji save?..“ (10p.), ar konstatuojama, jog „vis dėlto, matyt, esu įsimylėjęs“ (34p.), ir t.t. ir pan. Antrasis poskyris – „Pask.“, tai būtų mūsų herojaus dėstomų žurnalistikos paskaitų konspektai ar „paruoštukai“, kuriuose postringaujama daugiau ar mažiau apie žiniasklaidą, apie tai, jog komunikacija „neišvengiama ir privaloma visiems“ (38p.), jog „spauda manipuliuoja žmonėmis ir daro įtaką masinei sąmonei“. (47p.) arba, jog „būti profesionaliam žurnalistui, vadinasi, būti primytiviam, žiauriam ir negailestingam.“ (58p.).
Ši „trejybė“ išbaigiama „žingsniais už nugaros“ skiltimi – žurnalistinio gyvenimo fragmentais. Žurnalistas komunikuoja vien su jam nors kokią naudą nešančiu individu, jo santykis su objektu toli gražu nuo žmogiško! Kaip teigia knygos herojus: „Kai kurie žmonės miršta tyliai, viduje. Ne tiek jau mažai tokių numirėlių sutinkame savo kelyje.“ (104p.) Manyčiau , tai vienas kertinių šios knygos „akmenų“, juk išties svarbu save realizuoti, o dar šauniau jei tai darai su noru ir pasitikėjimu sava veikla.
Šių poskyrių būvis tarsi suponuoja mintį apie trijų linijų, trijų knygų egzistenciją. Pirmoji kalbėtų it per išpažintį, kita daugiau profesinė, o paskutinioji – tave supančios aplinkos tyrimas. Manau įmanomas ir toks „Išnaros“ skaitymas, kai kiekvieną sykį rakinėji atitinkamas svarbiausias žmogaus, paskiro individo gyvenimo sritis („Aš“, darbas, kiti) ir galiausiai viską suvedi į visumą.
Kaip minėjau, knygos formatas „užkabina“, tačiau, deja, to paties negalima pasakyti apie reiškiamas mintis ir idėjas. Dauguma jų mielos, logiškos, tačiau dar mokykliniame suole suvoktos ir priimtos. „Išnara“ – ne vienalytė knyga. Perskaitęs netapsi nei blogesniu, nei geresniu, tiesiog pakartosi jau seniai išmoktą kursą, paklausysi, kaip „suklastotas pasaulis ploja katučių“ (100p.). „Mūsų gyvenimas prisipildo surogatų, o mes to nė nepastebime“ (101p.) – manau, „Išnara“ – vienas jų, bet, ačiū Dievui, dar ne blogiausias!

Raktiniai žodžiai

• skruzdelynas prusijoje
• isnara
• tilė vakarė išnara