Tartum karčią metėlių arbatą geriu aš pareigą

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	"Tartum karčią metėlių arbatą geriu aš pareigą" (J.Marcinkevičius).
Patalpinta	2011-03-06
Parsisiuntė	27
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Dar ankstyvoje vaikystėje žmogus supranta, jog šiame pasaulyje jis gyvena ne vienas , jog tenka atlikti tai, kas yra ganėtinai nemalonu, ko norėtųsi išvengti, kartais tai – kas ypač sudėtinga arba, ko savo noru imasi ne kiekvienas žmogus. Įsipareigojimas dažniausiai nėra malonus. Gyvendami apsiriboję vien malonumais, įtikėję hedonistine filosofija, galiausiai suprastume, kad gyvenimas yra visiška beprasmybė, nes malonumas yra tik laikina būsena. O tai kas laikina- nėra prasminga. Prasmės, kaip ir laimės, reikia ieškoti netiesiogiai. Prasmę atrandame prasmingoje veikloje: įsipareigojus šeimai, visuomenei ar žmogiškoms vertybėms. Tik įsipareigodamas žmogus gali įprasminti savo būtį.
Kaip minėjau, nuo pat gimimo visi esame kažkam įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvo ir motinos, vyras ir žmona - neišduoti ir mylėti vienas kitą iki mirties, iškilus bėdai nepalikti vienas kito nelaimėje. Įsipareigojimas šeimai yra labai gyvenimiška ir kiekvienam suvokiama, dažnai - lengvai prisiimama, bet, deja, sunkiai ištesima pareiga. Antano Vaičiulaičio žymiausiame romane „Valentina“, to paties vardo, kaip ir kūrinio pavadinimas veikėja pilnavertį, prasmingą gyvenimą matė šeimoje, nes Valentina gimė bitininko sodžiuje, kur šeimoje vyravo santarvė, supratingumas ir tarpusavio pagalba. Taigi Valentina matydama idiliškos šeimos pavyzdį ir pati siekė sukurti tokią šeima, kurioje svarbiausia būtų rūpestingumas kitam žmogui negailint savęs. Bet jos mylimasis Antanas labiausiai reikiamu momentu atstūmė Valentiną, kuriai jis buvo paskutinis prieglobstis. Šiuo atveju Antanas ne tik nebuvo Valentinai rūpestingas, bet ir netiesiogiai ją pražudė. Taigi, kuriant šeimą, įsipareigoti reikia abiems partneriams, tik tokiu atveju gyvenimas taps prasmingas.
Taip pat gyvenimas gali įgyti prasmę įsipareigojus visuomenei. Šią mintį atspindi žymaus vokiečių rašytojo Hermano Hesė žodžiai, paminėti jo romane: „Narcizas ir Auksaburnis“: „Tikslas yra toks: visuomet būti ten, kur galiu daugiausia padėti, kur mano būdas, mano savybės ir gabumai ras geriausią dirvą, didžiausią veiklos plotą.“ Tokį tikslą turėjo ir Nobelio taikos premijos laureatė Motina Teresė. Nors jai patiko darbas mokykloje, ją vis labiau jaudino skurdas. Todėl ji atsisakė savo vienuolės abito ir pradėjo misionierės veiklą su vargšais. Vėliau, jau po Motinos Teresės mirties, dėl prasmingų ir nesavanaudiškų darbų ir pasiaukojimo visuomenei, 2003 metų spalio mėnesį Motina Teresė paskelbta palaimintąja. Ši šviesaus atminimo asmenybė parodė visam pasauliui, jog įsipareigojimas visuomenei gali įprasminti būtį.
Žmogus atrasti gyvenimo prasmę gali ne tik įsipareigodamas šeimai ar visuomenei, bet ir žmoniškosioms vertybėms. Rašytojas B.Sruoga atsiminimų knygoje „Dievų miškas“ aprašo klaikų gyvenimą koncentracijos lageryje, kuriame miršta daugybė žmonių. Lagerio taisyklė - bet kokia kaina išlikti, bet net tokioje baisioje situacijoje, kai riba tarp gyvenimo ir mirties vos įžiūrima, atsiranda žmonių, kurie atsilaiko prieš aplinkos žvėriškumą, gelbėja kitus nuo mirtino sumušimo, sušaudymo ar mirties iš alkio. Net pačiomis baisiausiomis gyvenimo sąlygomis, kai lengviausias būdas pabėgti nuo kančių yra mirtis, žmogus gali viską iškęsti ir neprarasti vilties, tiesiog išlikdamas žmogišku: ištiesdamas sudžiuvusią duonos kriaukšlę alkanam, paguosdamas kenčiantį ar apgindamas mušamą.

Raktiniai žodžiai

• meteliu arbata
• arbata tekstas
• hermanas hese gyvenimo prasme