Tamsioji mėnulio pusė arba gyvenimas po mirties

Tema	Filosofija
Tipas	Analizė
Aprašymas	Įvadas. Pomirtinis gyvenimas. Trys pagrindinės teorijos. Materializmo teorija. Gyvenimo sūkurys. Krikščioniška teorija. Kas yra rojus? Kas yra pragaras? Išvados.
Patalpinta	2006-03-09
Parsisiuntė	466
	Parsisiųsti10 KB

Išsamus aprašymas

„ Niekas nežino tiesos apie gyvenimą po mirties – netgi didžiųjų religijų atstovai ar iškiliausi mokslininkai“.

Mano pasirinkta tema – amžinos pomirtinės paslaptys. Tamsioji mėnulio pusė (The Dark Side of the Moon) – „Pink Floid“ daina, ir tokia tamsi ir neištirta kita pusė, mūsų gyvenimo – gyvenimo po mirties pusė. Apie tai ir norėčiau parašyti savo darbą.

Manau būtų neteisinga galvoti, kad žmogaus gyvenimas baigiasi kai jis miršta. Kaip tai? – paklausite Jūs. Va, guli žmogus, nekvėpuoja, širdis nevirpa. Mirė. Buvo žmogus – ir nėra jo. Taip, iš tiesu, kas gali rasti gyvybę arba gyvybės požymius šaltame lavone. Nėra gyvybės jame. Mirė. Nebuvimas. Pats baisiausias dalykas, kuris mane baugino vaikystėje. Viena karta pabuvojus kapinėse, sužinojus, kad žmonės miršta, aš pradėjau bijoti. Bijoti numirti. Negalėjau tada suprasti, kas bus su manimi vėliau, po mirties. Kur aš busiu? Pusiu žemėje? Kaip gi taip... Neteisinga... Manęs nebus?! Bet.... Aš nenoriu mirti!!! Aš noriu gyventi amžinai!

Dabar juokdamasi prisimenu tai. Dabar aš suprantu. Arba tik vaizduoju, kad suprantu, bet iš tikrųjų stengiuos suprasti ir teisingiau suvokti gyvenimą. O jis nepaprastai trumpas. Nespėjome mes gimti, o jau mirštam. Pagal statistika vidutinis žmonių gyvenimo amžius 70 metų. Bet ne visi dagyvena iki šio amžiaus. Ir ne visa laika mes skiriame ir atiduodame gyvenimui: 23 metus mes miegam, 10 metų – vaikyste, dar 10 metų – mokslai. 70-(23+10+10)=27. 27 metai mums lieka gyvenimui. Mažai? Ir aš taip manau. Bet ir tuos 27 metus mes gaištam – taip, tarsi mirties niekada nebus, tarsi ji mus pamirš ir praeis nepastebėjus mūsų. Bet jinai ateis ir paims visa tai, ką mes mylime šiame pasaulyje – grožį, genialumą, turtą, valdymą. Mirtis viska sulygina. Tad žmogus gimsta ir miršta tuščiom rankom.

Kiekvienais metais mirtis pasiima kartu su savim daugiau negu 60 milijonu žmonių gyvybių. Praėjo viena minute ir jau 100 žmonių paliko šį nuostabų ir kupina įdomybių pasaulį. Taipogi kiekvienais metais į žemę „sudedama“ 1,5 tonų žmogaus mėsos, kaulų ir kraujo. Ir visa tai yra kaip niekam nereikalingi atmatos. Nejaugi tai viskas kas lieka nuo homo sapiens? Per visa savo gyvenimą žmogus įgyja kolosalinias žinias. Ir kam? Kad vėliau taptų trąšomis? Kirminų ėdalų? Tai juk nelogiška! – Jus pasakysite. Šito negali būti. Žmogus – vienintelis iš visų gyvų „padarų“ žemėje, kuris pažino ir suskaldę atomą, neturėdamas sparnų pakilo į dangų, neturėdamas, greičiau už bet kokią žuvį judi vandeny, pagaliau pelekų ir žiaunų sukūrė superkompiuterius.

Gyvenimas ir mirtis. Didžiausias palaiminimas ir prakeikimas Visatoje. Bet Jus galite man paprieštarauti. Gimstame, gyvename – tai gerai, tiesiog puikiai. O dėl prakeikimo? Dėl mirties viskas aišku, bet su gyvenimu perdėta. Nejaugi atsiras tokių, kurie nenorėtų gyventi amžinai?

Beveik kiekvienas žmogus susimąsto, kad atėjo laikas. Laikas vykti ten. Bet kur? Kas gi ten, mėnulio tamsiojoje pusėje? Kas gi mus laukia? Didinga laimė ar didingas prakeikimas?

O kas ten? Yra labai daug nuomonių dėl šito klausimo. Netgi daugiau negu reikia. Kiekvienas žmogus ieško arba renkasi teoriją apie tą pasaulį, kaip jis nori jį matyti, kad jam būtų ten gerai.

Raktiniai žodžiai

• gyvenimas po mirties
• tamsioji menulio puse
• po mirties