Spektaklių recenzijos: "10 indėniukų" ir "Kabaretas"

Tema	Kita
Tipas	Analizė
Aprašymas	Teatro spektaklių recenzijos. "10 indėniukų" ir "Kabaretas".
Patalpinta	2008-05-19
Parsisiuntė	941
	Parsisiųsti182 KB

Išsamus aprašymas

vienintelis detektyvas šiuolaikinėje Lietuvos teatro scenoje. Anot Gintaro Varno, „Indėniukai“ nėra tipiškas detektyvas - greičiau trileris su „siaubiako“ atmosfera, kur dvelkia beprotiška bausmės už įvykdytus nusikaltimus manija. Nenorėdami praskiesti juodų jo spalvų, spektaklio kūrėjai pjesės laimingą pabaigą pakeitė bekompromisiu finalu, kuriuo baigiasi to paties pavadinimo romanas. Visi kalti ir visi nužudomi. Netgi pats žudikas tampa savo idee fix auka.


Režisieriai - Gintaras Varnas ir Rokas Ramanauskas;
Scenografė – Kotryna Daujotaitė;
Kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius;
Kompozitorius - Giedrius Puskunigis
Vaidina: Ričardas Vitkaitis, Audrė Paškonytė,
Liucija Rukšnaitytė, Algimantas Masiulis,
Algirdas Pintukas, Tomas Erbrėderis,
Egidijus Stancikas, Gražina Balandytė,
Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius,
Sigitas Račkys, Gintaras Adomaitis,
Robertas Vaidotas, Sakalas Uždavinys,
Dainius Svobonas, Goda Piktytė,
Daiva Rudokaitė
Spektaklio muziką atliko:
Vytautas Labutis (saksofonai, bosinis klarnetas)
Robertas Bliškevičius (altas)
Mindaugas Bačkus (violančelė)
Režisieriaus padėjėjas – Remigijus Endriukaitis
Šviesų dailininkas – Vladimiras Šerstabojevas
Garso įrašo režisierius – Arnoldas Akelaitis
Pastatymo technikos direktorius – Edvardas Pesliakas


Gintaras Varnas kartu su kolega Roku Ramanausku, pasišovė Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyti vieną įspūdingiausių detektyvo karalienės Agathos Christie kūrinių. Tai "10 indėniukų", kuriuos sovietinį kiną menanti karta vadina "10-čia negriukų". Aivaro Mockaus naujai išverstas detektyvas, pastatytas didžiojoje teatro scenoje, stebinta ne tik detektyvo žanro gerbėjus, bet ir skeptikus. Agatha Christie parašė per aštuoniasdešimt detektyvinių romanų. "10 indėniukų" - vienas jų, pagal kurį rašytoja sukūrė ir pjesę. Šio kūrinio pavadinimas keitėsi net kelis kartus. Originalus "10 negriukų" dėl politinių sumetimų virto "10-čia indėniukų", o vėliau išleistas politinių debatų nesukeliančiu pavadinimu "ir tada nebeliko nei vieno". Tai paskutinė detektyve naudojamos skaičiuotės frazė.

G. Varnas, būdamas Agathos Christie gerbėju, įsitikinęs, kad "10 indėniukų" - tai vienas juodžiausių ir labiausiai intriguojančių detektyvų literatūros istorijoje.
Režisierius juokauja, kad šiuo pastatymu tęsia kaltės ir atpirkimo temą, kurią užmezgė spektaklyje "Tolima šalis" pagal Jean-Luc Lagarce'o pjesę ir išvystė Fiodoro Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmės' inscenizacijoje. Tik čia šios egzistencinės temos perkeltos į paprastesnę, miesčionišką terpę. Iš tiesų šiame detektyve tvyro nuolatinio pavojaus atmosfera. Visi personažai yra padarę nusikaltimų, o patekę į salą, iš kurios nėra kaip išvykti, ima įtarinėti vienas kitą ir bijoti atpildo už savo kaltes. Kaip sako pats G. Varnas, "Indėniukai" nėra tipiškas detektyvas - greičiau trileris su "siaubiako" atmosfera, kur dvelkia beprotiška bausmės už įvykdytus nusikaltimus manija. Nenorėdami praskiesti juodų jo spalvų, spektaklio kūrėjai pjesės laimingą pabaigą pakeitė bekompromisiu finalu, kuriuo baigiasi to paties pavadinimo romanas. Visi kalti ir visi nužudomi. Netgi pats žudikas tampa savo idee fix auka.
Tai pats juodžiausias ir tuo G. Varnui nebūdingas pastatymas. Nepaisant korektūrų, režisieriai įsitikinę, kad "10 indėniukų" - labai gerai sukalta klasikinė drama.
Detektyvo žanras čia užduoda savo taisykles. Abu spektaklio režisieriai pripažįsta, kad "10-yje indėniukų" bene didžiausias krūvis tenka aktoriams. Nuo jų vaidybos tikslumo ir priklauso įtampos laukas scenoje - detektyvo šerdis. Juolab, kad šiame spektaklyje nėra pagrindinio aktoriaus. "10-yje indėniukų" šį vaidmenį atlieka visas aktorių ansamblis. Anot R. Ramanausko, statant "10 indėniukų" teko prisiminti logikos paisymą - savo personažus aktoriai čia turi stumdyti atsargiai, apdairiai tarsi žaisdami šachmatais.
Įtampą režisieriai, galima manyti, sąmoningai prislopino – norėjo sukurti tokias absurdiškos situacijos aplinkybes, į kurias patekęs nekaltas žmogus tiesiog negali nesijausti nesaugus. Spektaklio veiksmai, kurių metu intriga užsimezga ir įgauna pagreitį, primena greičiau įprastą skaitymą, intonuojamą tai raiškiau, tai blankiau, kai daugiau laiko sugaištama kalboms, vaikščiojimams ir demonstratyviam nereagavimui į situaciją nei šios situacijos suvaidinimui. Turbūt kaip tik ši nereakcija (juo labiau angliškai stilinga nereakcija ) ir yra režisūrinis spektaklio sprendimas, prie kurio nemaža dalimi prisidėjo dar ir kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius bei scenografė Kristina Daujotaitė. Gerai ir iš gerų medžiagų pasiūti kostiumai puikiai atspindi laiką, kiekvieno veikėjo socialinį statusą ir gyvenimo būdą: matyti, kad į salą buvo surinktų garbių aukštuomenės serų ir ledi jokios žmogžudystės ar juo labiau sąžinės graužatys neišmuš iš tokio pat oraus aukštuomenės gyvenimo ritmo. Viskio taurė, pusryčiai, cigaretė ir bent išoriškas padorumas jiems yra svarbiau nei už sienos stingstantis lavonas. Juo labiau kad jokių netikėtumų nežada ir šį padorumą pabrėžianti švari, atvira ir stebėtinai neraiški erdvė – labiau butaforinė ir visiškai neįdomi net veikėjams. Jie jei ne dramaturgės sąlyga, net nepastebėtų kaip Damoklio kardas kabančios įrėmintos skaičiuotės ir šalia sustatytų keraminių indėniukų figūrėlių: buvo dešimt indėniukų ir nė vieno nebeliko...

Raktiniai žodžiai

• spektaklio recenzija
• recenzijos
• spektakliu recenzijos