Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo ekonominių veiksnių strategija

Tema	Ekonomika
Tipas	Straipsnis
Aprašymas	Socialinė ekonominė situacija. SSGG (SWOT) analizė. Bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui. Biudžeto socialinės orientacijos mastas. Gyventojų pajamų lygis. Socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema. Užimtumas ir darbo rinkos politika. Socialinis draudimas. Socialinė parama. Apsirūpinimas būstu. Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo sektoriaus vizija. Valstybės misija socialinės apsaugos ir užimtumo politikos srityje. Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo politikos tikslai. Veiksmai ir nacionalinės programos. Pagrindinės veiksmų kryptys (strateginiai blokai). Užimtumo didinimo, nedarbo mažinimo ir darbo vietų kokybės tobulinimo krypties pagrindiniai veiksmai. Užimtumo gebėjimų didinimas. Darbo vietų kūrimo skatinimas. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas. Vyrų ir moterų lygių galimybių politikos aktyvinimas. Užimtumo politikos integravimo didinimas. Saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija. Darbo santykių ir socialinės partnerystės tobulinimas. Socialinio draudimo sistemos plėtotės krypties pagrindiniai veiksmai. Papildomo kaupiamojo pensijų draudimo sukūrimas. Nedarbo draudimo reforma. Socialinio draudimo aprėpties padidinimas. Priemonių mokesčių ir įmokų surinkimui užtikrinti ir taupiai bei rezultatyviai lėšoms naudoti vykdymas. Vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių apie socialinio draudimo ir konsoliduotą socialinės apsaugos biudžetą rengimas. Socialinės paramos plėtojimo ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimo krypties pagrindiniai veiksmai. Piniginės socialinės paramos reforma. Socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma. Socialinių paslaugų teikimo reforma. Prevencinių ir reabilitacinių socialinių paslaugų socialinės atskirties grupėms teikimas. Savivaldybių socialinio būsto fondo plėtojimas. Geresnis nevyriausybinių organizacijų išteklių ir gebėjimų socialinės paramos tobulinimui panaudojimas. Administracinių gebėjimų stiprinimas.
Patalpinta	2009-01-09
Parsisiuntė	467
	Parsisiųsti88 KB

Išsamus aprašymas

Užimtumo ir socialinės apsaugos plėtotė yra nepaprastai svarbi siekiant bendrųjų ilgalaikių ekonomikos plėtotės tikslų. Viena, ji pati yra išvestinė iš bendros ūkio raidos ir nuo jos priklauso: sėkminga ūkio raida sukuria darbo vietas, taip pat suteikia galimybes užtikrinti reikiamą socialinės apsaugos lygį tiems žmonėms, kurie dėl nuo jų nepriklausomų priežasčių negali pragyventi iš darbo ir kitokių pajamų. Tačiau, kita vertus, teisinga užimtumo ir socialinės apsaugos politika iš esmės gali paskatinti visos šalies ūkio plėtotę. Užimtumo iniciatyvos, palankių sąlygų samdomam ir savarankiškam užimtumui sudarymas yra vienas iš svarbiausių ekonomikos plėtotę lemiančių veiksnių. Racionali socialinės apsaugos politika, teisingai derinanti pajamų netekusių žmonių apsaugą su paskatų darbui sudarymu taip pat ženkliai gali veikti šalies ekonomikos raidą.
Suprantant užimtumo ir socialinės apsaugos politikos reikšmę ilgalaikei ekonomikos plėtotei, šioje strategijoje siekiama pateikti reikšmingiausias jos ateities plėtotės kryptis, kuriomis einant būtų sudarytos geriausios sąlygos plėtoti šalies ekonomiką.

1. Socialinė ekonominė situacija. SSGG (SWOT) ANALIZĖ


Apžvelgus pakitimus, įvykusius per nepriklausomybės dešimtmetį, galima konstatuoti, kad rinkos ekonomika Lietuvoje įsitvirtina, ir šis procesas negrįžtamas.
Stiprybė – veikianti ir turinti ateities perspektyvas rinkos ekonomika, sudaranti pagrindą žmonėms užsitikrinti pragyvenimą verslo ir darbo priemonėmis bei tinkamai finansuoti socialinės apsaugos sistemą.
1.1. Bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių šalies socialinę situaciją, yra šalies bendrasis vidaus produktas. Nuo jo daug priklauso gyventojų pajamų lygis, įvairių socialinių programų vykdymo galimybės. Kita vertus, pats BVP yra daro veikiamas tokių socialinių veiksnių kaip užimtumo lygis, bendra socialinė šalies padėtis.
Socialinės situacijos įvertinimui svarbus ne tik pats BVP dydis vienam gyventojui, bet ir jo palyginimas su kaimyninių šalių tokiu pat rodikliu. Norint padaryti tokį palyginimą BVP perskaičiuojamas pagal perkamosios galios standartus. Kaip matyti iš Eurostato duomenų, pateikiamų 1 lentelėje, Lietuva gerokai atsilieka nuo ES pasiekto lygio.
2000 m. vienam gyventojui Lietuvoje sukurto BVP dalis sudarė 33 proc. Europos Sąjungos vidurkio (1995 m. buvo 28 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkė Latviją, Rumuniją ir Bulgariją, bet atsiliko nuo tokių šalių kaip Slovėnija, Čekija, Vengrija ir Estija.
Turint galvoje, kad 75 proc. vidutinio Europos Sąjungos BVP, tenkančio vienam gyventojui, yra tas lygis, žemiau kurio esanti šalis gali tikėtis pagalbos iš struktūrinių fondų, galima manyti, kad Lietuva bent jau iki 2010–2015 m. gali gauti šių fondų paramą.
1 lentelė. Šalių kandidačių į ES bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui
Eurų pagal PGS ES–15=100 proc.
1996 1997 1998 1999 2000 1996 1997 1998 1999 2000
Lietuva 6000 6600 7100 7000 7500 32 34 35 33 33
Latvija 4800 5400 5700 6100 6700 26 28 28 29 30
Estija 6200 7100 7700 7800 8600 34 37 38 37 38
Lenkija 6600 7300 7800 8300 8900 36 37 38 39 39
Čekija 11 900 12 100 12 200 12 400 13 200 64 62 60 59 59
Slovakija 8500 9300 9800 10 200 10 800 46 48 48 48 48
Vengrija 8500 9200 9800 10 600 11 500 46 47 48 50 51
Slovėnija 11 800 12 800 13 500 14 500 15 600 64 66 67 68 69
Bulgarija 5400 5100 5500 5700 6300 29 26 27 27 28
Rumunija 5300 5100 5000 5000 5200 29 26 25 24 23
Kipras 15 400 16 000 17 000 18 100 19 400 83 83 84 85 86
Iš viso vidutiniškai 6400 6800 7100 7200 7600 34 35 35 34 34
ES – 15 18 500 19 400 20 300 21 300 22 500 100 100 100 100 100

Galimybė – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje leidžia tikėtis gauti ir panaudoti socialinei ekonominei plėtotei Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.
1.2 Biudžeto socialinės orientacijos mastas
Socialinės srities plėtotės požiūriu labai svarbu matyti ne tik BVP dydį, bet ir tai, kokia jo dalis tenka socialinėms programoms ir reikmėms. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pereinamojo laikotarpio šalių, socialinės problemos sprendžiamos daugiausia per valstybinį sektorių (valstybės, savivaldybių biudžetų bei Valstybinio socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondų lėšomis).
Konsoliduoto bendro šalies biudžeto pajamų santykis su BVP Lietuvoje 2000 m. buvo 30,2 proc. Tuo pat metu Latvijoje – 37,5, o Estijoje – 36,4 proc. Šie skaičiai aiškiai parodo, kad konsoliduoto biudžeto pajamų surinkimo lygis Lietuvoje santykiškai žemas. Tai, be abejo, riboja socialinės apsaugos galimybes, taip pat stambių užimtumo ir socialinių programų vykdymo išgales.
Dėl nepakankamo biudžeto pajamų surinkimo susidaro paradoksali situacija: mokesčių našta Lietuvoje palyginti didelė, o biudžeto dalis, palyginti su BVP, mažesnė negu kaimyninėse šalyse. Socialinės ir užimtumo plėtotės požiūriu atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių politika Lietuvoje orientuota į didelę mokesčių naštą, uždedamą darbo jėgai tiesiogiai per pajamų mokesčius ir socialinio draudimo įmokas bei netiesiogiai per pridėtinės vertės mokesčius (PVM) ir akcizus. Didelės mokesčių normos ne tik mažina iniciatyvą dirbti, bet ir skatina nelegalią ekonominę veiklą bei neoficialų užimtumą.

Raktiniai žodžiai

• ekonominiai veiksniai
• socialiniai veiksniai
• socialines apsaugos ekonomika