Socialinė psichologija (2)

Tema	Psichologija
Tipas	Paruoštukė
Aprašymas	Socialinės psichologijos mokslo dalykas, mokslo tyrimo metodai. Socialiniai vaidmenys. Asmenybė. Aš – vaizdas. Socialinės nuostatos. Socialinis suvokimas. Bendravimo psichologija. Konfliktų psichologiniai ypatumai. Žmonių grupės.
Patalpinta	2007-08-06
Parsisiuntė	2641
	Parsisiųsti27 KB

Išsamus aprašymas

Socialinės psichologijos mokslo dalykas, mokslo tyrimo metodai. Socialinė ir bendravimo psichologija – mokslinis, pagrįstas tyrimo duomenimis, sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas. Kiekvienas žm yra savo ir kitų žmonių elgesio tyrėjas. Socialinės psichologijos metodai: stebėjimai, eksperimentas, apklausa. Soc psich plačiai taikoma įvairiose srityse – nuo bendravimo trenažo grupių iki marketingo, reklamos. Dž. Osbornas nustatė dalyvavimo grupėje principus, pasiūlęs proto atakos metodą ( išsakomos visos kilusios mintys, pateiktai problemai spręsti). Tikslas pašalinti cenzūrą, slopinimą – veiksnius slopinančius kurybą. Socialinė psich nagrinėja žm santykius. Jų dalyvis ir objektas yra asmenybė. Tai atskirumas, individualumas, unikalumas, originali tam tikrų savybių, procesų, reagavimo būdų visuma. Asm adaptuojasi prie visumos. Ja tampama, vystymosi rezultate. Id – impulso, ego – blaivaus proto, superego – idealų, sąžinės vedamas elgesys. Skineris, Bandūra teigia kad, ta, kas mes esame, yra išmokta, o paveldėjimo reikšmė minimali. Išmokimo teorija teigia kad , yra 3 žm elgesio vertinimai: teigiamas, neigiamas ir joks.
Socialiniai vaidmenys. Asmenybė – tai atskirumas, individualumas, unikalumas, originali tam tikrų savybių, procesų, reagavimo būdo visuma. Tai organizuota visuma. Ji turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos, adaptuojasi. Asmenybe ne gimstama, ja tampama, tai vystymosi rezultatas. Du pagr jos vystymąsi lemiantys veiksniai yra aplinka ir paveldėjimas. Aplinkos sąlygojamas socialinis asmenybės vystymasis, tapimas visuomeninių žm vadinamas socializacija. Lemiamą vaidmenį tame proc atlieka mikro ir makro aplinka. Froidas teigė trys asm psichikos lygius: id, ego ir superego. Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žm asmenybė ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kokios nors grupės narys t. y. atlieka kokį nors soc vaidmenį. Soc vaidmuo ilgaamžiškesnis už jo atlikėją. Tėvo, mot., žm., piliečio vaidmenys galima sakyti yra amžini. G. Olportas įžvelgė 4 soc vaidmenų stadijas: 1)su vaidmeniu susiję lūkesčiai; 2)vaidmens supratimas; 3)jo priėmimas; 4)vykdymas. Vaidmens atlikėjas privalo atlikti tai, kas sudaro vaidmens turinį. Jei vaidmuo ofic (mokytojas, gydytojas, karininkas), jo jo turinį apibrėžia ofic ir paprastos instrukcijos, darbo taisyklės. Jei vaidmuo neformalus, jo turinį sąlygoja tradicijos moralė arba žm susitarimas. Vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema, nes vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Bendraudami taip pat atliekame soc vaidmenis. Oficialiai bendraujant (kaip mokytojas ir mokinys) atliekami ir papildomi vaidm: mokytojas atlieka globėjo, auklėtojo, o mok – maištininko ir pan. Žm ne visada įsisąmonina, kokius vaidm atlieka bendraudamas. Yra neleistinų ir draudžiamų vaidm, juos maskuoja tiek nuo partnerio, tiek nuo savęs. Kokio nors vaidm atlikimas vienoje gr ima prieštarauti vaidm atlikimui kitoje gr. vaidmenų konfliktą sukelia ir nevienodas prioritetas priskiriamas vaidmenims. Vaidmenų konfliktas gali tapti žm vertybių, pareigų, brandumo patikrinimu.
Aš – vaizdas. Asm identiškumas arba savastis yra savotiškai apibendrintas atsakymas į klausimą “Kas aš esu?” Identiškumo pagrindą sudaro asm prisiimti soc vaidmenys. (Eriksonas) Identiškumas – tai visų patirtų identifikacijų sistema. Identiškumas reiškia visų asm dalių visumą. Žm vertina ne tik kitus, bet ir save. Siekimas būti geresniu vadinamas idealiuoju Aš. Į jį mes orientuojamės. O kokie mes iš tikrųjų esame vadinamas faktiškuoju Aš. Tarp jų yra atotrūkis, bet yra žm., kuriems jų idealusis ir faktiškasis Aš sutampa arba labai priartėję. Tai saves vertinimo kraštutinumas, o kitas toks yra žm pernelyg atitolina savo fakt ir ideal Aš. Patirtos nesėkmės sukelia nepasitikėjimą savimi. Apie save žm susidaro nuomonę, remdamasis kitų nuomonę apie jį, kaip jį vertina kiti. Kitų nuomonė – tarsi veidrodis, kuriame regi pats save. Jei žm nebendraus su kitais jo nuomonė apia save gali neatitikti realybės. Žm savęs vertinimas formuojasi pagr grupėje – šeimoje. Netikroviško, nerealaus savęs vertinimo esmė tokia: kiti žm nepastebi, nepripažįsta “prestižinių” asm savybių, kurių ji manosi turinti, o iš tikrųjų jų nėra. Pozavimas – puikavimasis, nenatūralus, manieringas elgesys.
Socialinės nuostatos. Jas formuoja vertybinės orientacijos arba tiesiog vertybė – daiktas, procesas, reiškinys, kuris lemia asm veiklos kriptingumą. Vertybė įeina į asm savęs vaizdo struktūrą. Jos yra ginamos, nes grėsmė vertybei reiškia ir grėsmę žm ego. Vertybė žm yra atramos taškas gyvenime, ji įprasmina veiklą. Vertybių reikšmė skirtingiems žm nevienoda. Jos reguliuoja žm santykius, elgesio krypti ir veiklą. Vertybės klasifikuojamos įvairiai. Krikščioniškosios (gailestis, artimo meilė), vakarietiškos (laisvė, taika, darbas), rytietiškos ir pan. Yra tikrosios ir netikrosios vertybės, tačiau tai sukelia daug ginčų, nes vertybės kinta. Kai vertybė nuvertėja, vadiname tai devalvacija. Vertybių orientacijų tipai: I. Neproduktyviosios: 1.ėmimo 2.atėmimo 3.kaupimo 4.rinkos; II. Produktyvioji: laisvė, kuri padeda vystytis kūrybinėms galioms.
Socialinis suvokimas. Šis reiškinys yra įvairiapusiškas ir sudėtingas į kitą žm reaguojame kaip į objektą, įvairiais kanalais – akustiniu, vizualiniu ir kt. gauname iš jo ir jam perduodame informaciją. Svarbus yra suvokiančiojo nusistatymas suvokiamojo atžvilgiu; Prisistatymas turi didelę įtaką, prisistatydamas žm tiesiogiai ir netiesiogiai pateikia apie save informaciją. Prisist gali būti teigiamas arba neigiamas, sumenkinantis žm daromą įspūdį. Tinkamai prisistatyti yra labai svarbu, nes tai žm palankiai nuteikia jūsų atžvilgiu. Tinkamai pateikti save yra didelis menas ir būtinybė; Toliau eina suvokiančiojo reakcija į gautą inf. keli žm gali reaguoti skirtingai, tai priklauso nuo suvokiančiojo būdo, nuotaikos, turimų vertybių, reakcija skiriasi nes reaguoja ne į tuos pačius inf požymius, tai priklauso ir nuo soc vaidmenų ir nuo jų lūkesčių. Aureolės efektu vadinama kai pasąmoningai atsirenkame inf požymius ir į juos reaguojame, jų reikšmę suabsoliutiname, o kitus požymius ignoruojame.
Bendravimo psichologija. Bendravimas – sąveika tarp žm ir vienas esmingiausių poreikių, tai žm santykių sistema. Bendraujant su žm mes susidarome apie save nuomone, taip pat kiti mus vertina ir bendradarbiauja. Mes keičiamės inf įvairiais kanalais. B. etapai: prisistatymas, vertinimas. Komunikacija – tai keitimasis inf., tiksliau – žinių, nuomonių tikslinimas ir plėtimas. Ryšio priemonė – kanalas: žodis, raštas, mimika ir t.t. Bendravimą slopinantys dalykai: 1.įkirus klausinėjimas 2.kritika 3.hipotezių kėlimas 4.nuolatiniai pamok ir siūlymai kaip elgtis 6.apsimestinis ir tiesioginis nesiklausymas. Bendravimo stiliai: 1.formalus 2.patarinėjantis 3.nepastovus, netaisyklingas 4.”sušalęs”. Manipuliavimas – siekis bendraujant pateikti save ne tokį, koks tu esi, tam, kad pasiektum savo tikslus. Bendravimo būdai: 1.pyrago didinimas 2.nespecifinė kompensacija 3.abipusės paslaugos 4.sąnaudų sumažinimas 5.interesų derinimas. Sąveika – tai, kai inf siuntėjo būsena, nuotaika turi įtakos priėmėjo būsenai ir nuotaikai ir atvirkščiai. Ta sąveika psichologijoje vadinama Interakcija. I-oji bendravimo stadija – stimulas. II-oji bendravimo st vaidmuo. III-ojo bendravimo st – vertybė. Empatija – įsijautimas į kito žm emocinę būseną.

Raktiniai žodžiai

• socialine psichologija
• bendravimo stiliai
• socialinė psichologija