MOKU.LT pradinis puslapis

A. Škėma "Balta drobulė" (2)

Tema Lietuvių kalba
Tipas Analizė
Aprašymas Antano Škėmos romano "Balta drobulė" analizė ir interpretacija.
Patalpinta 2009-08-12
Parsisiuntė 3145

Išsamus aprašymas

Vieno įdomiausių lietuvių išeivijos prozininkų ir dramaturgų Antano Škėmos kūryboje vyrauja tragiškai ir ironiškai išgyventas humanizmas. Šio XX a. pirmosios (kai kur teigiama, jog antrosios) pusės rašytojo įžymiausias romanas „Balta drobulė“ išsiskiria tuo, kad neteigia kokios nors pamokančios tiesos, menui neužkrauna pareigos suvokti gyvenimo prasmės, individualiu požiūriu protestuoja prieš nusistovėjusias stereotipines tiesas. Romane svarstomos įvairios individo, pasimetusio šių dienų pasaulyje, sielos, talento ir menkystės problemos, kurios atsispindi ir nagrinėjamoje ištraukoje....

remiasi sąmonės srauto teorija –mintys, įspūdžiai, prisiminimai, vaizdiniai nevalingai teka, keistai ir nelogiškai pinasi. Jo kultūra urbanistinė, todėl jis kritiškai žvelgia į lietuvių literatūros atsilikimą, tautos uždarumą.
Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl apgailėtinos padėties ir gyvenimo sąlygų. Niujorko viešbučio liftas – tarsi kalėjimas, kuriame jis uždarytas tarp keturių sienų. Herojus trokšta išsivaduoti iš vienišumo, bet negali, nes šis darbas – jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat neįgyvendinamas.
Atvira (fragmentinė) – kūrinys susideda iš laisvai siejamų vaizdų, apmąstymų virtinės.
„Baltoje drobulėje“ išsakomos abejonės dėl žmonijos visos kultūros esmė: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko verta multimilijoniniame Niujorke. Pasaulis tarsi subyra, žmogui nelieka jokių atramų – gali tik šaipytis iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos padėties.
Diskusija vyksta per Antano Garšvos vidinį pokalbį su pačiu savimi, išskaidytu į keletą „asmenybių“ – sąmonės plotmių, atitinkančių jo paties gyvenimo atskiras plotmes, vietas ir laiką. Tarp svarbesnių yra Garšvos XIX a. romantiškas protėvis, suteikiantis dabartinei nušiurusiai herojaus būklei ironiškai romantišką, aristokratišką koloritą.
Kitas – jo dabartis: viešbutis, keltuvas, miesto šiukšlės ir nebyli desperacija. Toje erdvėje yra ir vidinė, prisiminimų erdvė – meilės trikampis (Garšva, Elena, jos vyras). Garšva atsisako meilės, kad apsaugotų Eleną nuo jį patį užplūstančios beprotybės. Kita dimensija – netolima praeitis Lietuvoje, išgyvenimai bolševikų teroro metu, tėvas ir motina. Sieloje glūdi liaudiškos tautosakos džiaugsmas ir pagoniška dvasios būklė (save laiko lietuvišku kauku, lifte aprengtu Štrauso operetės uniforma).
Liftas primena mitą apie Sizifą, Albero Kamiu esė „Sizifo mitas“ apie absurdą. „Up and down“. Akmuo, netekęs žemės traukos. Gyvenimo prasmė – pats gyvenimas. Jis ligonis, jaučia kaltę, katastrofos nuojautą, tai daro gyvenimą neįmanomą. Garšva poetas, nuolat stebi aplinką, ją analizuoja. Jautrus ir mąstantis eruditas nereikalingas materiją pamėgusiam pasauliui, todėl taip absurdiškai jaučiasi. Rašymas jam – amžinybė.
Gyvenimas pasibaigia netekus jaunystės – Jonės. Jis tada tik nuolatos kovoja su mirtimis.
„Balta drobulė“ kuriama koliažo principu – susideda iš sąmonės srauto, visažinio pasakotojo ir aidų iš praeities, skambančių Garšvos užrašuose. Garšvos gyvenimas nelengvas, tarsi Sizifo akmens ridenimas. Toks darbas atrodo beprasmis, tačiau nuolat judant aukštyn, žemyn, lieka laiko apmąstymui. Taigi beprasmiškume yra ir prasmės. Sizifo mitas tarsi išpranašauja romano pabaigą. Toks monotoniškas kasdienybės ritmas veda į beprotybę – pralaimėjimą. A. Škėma lieka ištikimas savo žmogaus pasaulėžiūros vaizdavimui. Tradicinės vertybės – meilė, dorybė pralaimi, nes žmogus paprasčiausiai nepajėgia atlaikyti realybės smūgių. A. Garšva bando sulėlioti tų smūgių suskaldyto gyvenimo skeveldras i bendrą idiliško gyvenimo visumą, tačiau veltui. Maištaudamas ir ieškodamas gyvenimo prasmės, bei nuolat išjuokdamas ir ironizuodamas tikrovę, jis tik pasmerkia save.
Veiksmo erdvė uždara. Tai automatizuoto, susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties simbolis (darbe - viešbučio keltuvo dėžutė, namuose - keturios kambario sienos). Laikas nurodomas smulkiai ir tiksliai - tai rodo veikėjo buvimo beprasmybę.
Priešinimasis plaukimui pasroviui, šleikščiai romantiško, apsiseilėjusio tautiškumo propagavimo, dviveidiškumo kūryboje ir gyvenime demaskavimas ir maištas (nuo buitinio iki pasaulėžiūros) prieš juos, Dievo ieškojimas, bandymas suprasti savo laikmetį (XX a. pirma pusė), kūrybos ir kančios, meilės ir pasiaukojimo prasmė atsiskleidžia per pagrindinio romano veikėjo - absurdo žmogaus – likimą
A.Škėmos stilius yra originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės prasiveržimų, nuostabių grožio švystelėjimų. Tačiau yra ir stilistinių kontrastų: greta lyrinių, estetiškai švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarūs, ciniški vaizdai, šiurkštūs žodžiai.

PABAIGOJE: „Balta drobulė“ sukuria modernių laikų destruktyvaus pasaulio tragišką literatūrinę viziją, kokios dar nebuvo lietuvių literatūroje. Romane svarstomi pasaulio pokyčiai, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su realybe ir Dievu, apmąstoma egzistencinė emigranto patirtis.


Raktiniai žodžiai

  • balta drobule
  • skema balta drobule
  • baltoji drobule

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos