MOKU.LT pradinis puslapis

Šiaurės Amerika

Tema Geografija
Tipas Referatas
Aprašymas Referatas apie Šiaurės Ameriką. Didieji ežerai. Gyventojų tankumas.
Patalpinta 2005-10-14
Parsisiuntė 1883

Išsamus aprašymas

Šiaurės Amerika
Šiaurės Amerika dažnai skiriama į 2 dalis: Vidurio ameriką ir Anglų Ameriką. Didžiųjų bei Mažųjų Antilų salynai, skiriantys Atlanto vandenyną nuo Karibų jūros ir Meksikos įlankos, skiriamai Vidurio Amerikai.
Vidurio ir Pietų Ameriką kolonizavo ispanai bei portugalai. Kadangi tų tautų kalbos yra lotynų kilmės, šią Amerikos dalį imta vadinti Lotynų Amerika.
Didesnę Šiaurės Amerikos dalį kolonizavo anglų kilmės europiečiai, todėl jų užkariautos ir apgyventos žemės kartais vadinamos Anglų Amerika. Jai priklauso JAV ir Kanada, kuriose valstybinė kalba yra anglų. Tik vienoje Kanados provincijoje, Kebeke, be anglų, valstybine pripažinta ir prancūzų kalba.
Šiaurės Amerika yra Šiaurės ir Vakarų pusrutuliuose. Jos plotas yra 24,247 mln. km², gyventojų skaičius - 490 mln. Iš vakarų Šiaurės Ameriką skalauja Ramusis vandenynas, iš rytų - Atlanto vandenynas, iš šiaurės - Arkties vandenynas, o iš vakarų - Meksikos įlanka ir Karibų jūra. Arčiausiai Šiaurės Amerikos esantis žemynas yra Pietų Amerika, o toliausias - Australija. Kraštutiniai kyšuliai: Šiaurės - Marčisono, Pietų - Marjato, Vakarų - Velso Princo, Rytų - Šv. Karolio. Aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė yra Makinlio kalnas (6194 m), žemiausia vieta - Mirties slėnis (-86 m), ilgiausia upė - Misisipė (5971 km), didžiausias ežeras - Aukštutinis (84 130 km²), didžiausia valstybė - Kanada (9,97 mln. km²), didžiausias miestas - Meksikas (18 mln. gyv.).
Didžioji Misisipė išteka Minesotoje ir neša savo vandenis į Meksikos įlanką. XX a. pradžioje iškirtus miškus ir išarus prerijas, upės baseine prasidėjo dirvožemio erozija. Kai į upę būdavo prinešama žemių, ji patvindavo. Miškų atsodinimas ir užtvankos padeda, bet labai smarkios liūtys vis tiek sukelia potvynius.
Didieji ežerai, sudarantys penktadalį pasaulio gėlo vandens atsargų, apkėtę Kanados ir JAV sieną. Tik Mičigano ežeras visas priklauso JAV. Ežerus jungia vandens keliai, iš jų išteka Šv. Lauryno upė, įtekanti į Atlanto vandenyną. Niagaros upėje, tekančioje, per Erio ir Ontarijo ežerus, yra garsusis Niagaros krioklys.
Šiaurės Ameriką nuo Rusijos skiria Beringo sąsiauris, nuo Pietų Amerikos - Panamos kanalas.
Panamos kanalas jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Jį sudaro daug vandens rezervuarų, vadinamų šliuzais. Kai laivas įplaukia į šliuzą, į jį prileidžiama vandens, todėl laivas kyla kartu su vandeniu. Šliuzai gali jungti du skirtingo aukščio vandens telkinius. Kanalai ypač svarbūs jūrų transportui, ypač Sueco ir Panamos. Panamos kanalas yra trumpesnis nei Sueco kanalas.
Šiaurės Ameriką sudaro: Kanada, Jungtinės Valstijos ir Meksika, taip pat didžiausia pasaulio sala Granlandija. Per paskutinį ledynmetį žemynu nuslinko didžiulis ledynas, jis nubrūžino uolienas, pagilino įdubas, kuriose dabar Didieji ežerai, o derlingą dirvožemį nustūmė į vidurio lygumas. Nuo Aliaskos iki Naujosios Meksikos eina žemyno nugurkaulis - Uoliniai kalnai. Rytuose yra Apalačiai, nuo jų į rytus ir pietus driekiasi pakrantės žemumos. Rytų Kanadoje nutįsęs Kanados skydas - senų sudūlėjusių uolienų plynaukštė, padengta plonu dirvožemio sluoksniu. Pietvakarinėje JAV dalyje prasideda dykumos, kurios eina iki pat Meksikos vidurio.
Grenlandija yra didžiausia pasaulio sala esanti Arkties vandenyne. Ją beveik visą dengia ledas. Jos plotas yra 2 175 600 km². Vakarų Granlandijoje gyvena eskimai. IX a. ją pirmieji atrado vikingai. Atrastą žemę pavadino Gronlandu (žalia žemė). Vėliau paaiškėjo, kad tai ledo buveinė. Ilgą laiką Grenlandija priklausė Norvegijai. 1721 m. atiteko Danijai ir iki 1979 m. buvo jos kolonija. Dabar Grenlandija yra Danijos valda.

Pagrindiniai Šiaurės Amerikos kalnynai, snieguotom viršūnėm Uoliniai kalnai ir miškingieji Apaačiai, smarkiai skiriasi išvaizda. Tas skirtumas aiškintinas jų amžiumi. Uoliniai yra palyginti jauni kalnai, dar nesudūlėję. Apalačiai - vieni iš seniausių pasaulio kalnų, juos pamažu ardo vėjas, vanduo ir slenkantys ledai.
Šiaurės Amerikos rytuose apie 2000 km driekiasi neaukšti, miškais apaugę Apalačių kalnai. Jų šlaitai nuolaidūs, viršūnės plokščios. Aukščiausia Apalačių viršūnė tesiekia 2000 m. Kalnuose gausu nadingųjų iškasenų. Slūgsančias paviršiuje išgauti patogu ir pigu. Gausūs akmens anglių ir geležies rūdos telkiniai praeityje paskatino atsirasti pramonę ir augti miestus. Kadaise „plieno kalve“ praminti Apalačiai dabar tapo milijonų amerikiečių poilsio vieta. Priekalnėse yra vienas ilgiausių urvų - Mamutų urvas.
Vakariniu Šiaurės Amerikos pakraščiu nutįsę Kordiljerų kalnai. Tai ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje. Ji tęsiasi nuo Aliaskos iki Ugnies Žemės Pietų Amerikoje. Šiaurės Amerikoje Kordiljerus sudaro keli lygiagretūs kalnagūbriai. Ramiojo vandenyno pakrante driekiasi Pakrantės kalnagūbris. Rytinė Koldiljerų Dalis giliai įsiterpia į žemyną ir vadinama Uoliniais kalnais. Plačiausiai kalnagūbriai išsišakoja vidurinėje dalyje. Čia juos skiria didelius plotus užimančios aukštai iškilusios vidinės plynaukštės: Didžiojo baseino, Kolorado ir kt. Dėl didelių temperatūros svyravimų jos sparčiai dūla, paviršiuje susidaro įmantriausių formų statinių. Kordiljerai atsirado susidūrus dviem litosferos pokštėms: žemyninei Šiaurės Amerikos ir vandenyninei Ramiojo vandenyno. Kadangi žemyninė plokštė juda į vakarus, Žemės plutą plokščių sąlyčio vietoje kerta daugybė lūžių. Kai kurie iš jų prasideda vandenyno dugne ir išnyra į paviršių. Dėl plokščių judėjimo Kordiljeruose būna stiprių žemės drebėjimų, išsiveržia ugnikalniai


Raktiniai žodžiai

  • siaures amerika
  • šiaurės amerika
  • upe kanadoje ir jav

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos