Savižudybių problema

Tema	Psichologija
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Žmogus – unikalus fizinis, psichinis, socialinis individas. Savižudybių problema. Savižudybės proceso etapai.
Patalpinta	2006-02-15
Parsisiuntė	750
	Parsisiųsti5 KB

Išsamus aprašymas

Lietuvoje kasmet nusižudo daugiau kaip 1000 žmonių, 1994 metais – net 1703. Per paskutinius metus savižudybių taip smarkiai padaugėjo, kad liko nedaug šalių pasaulyje, kurios mus pralenktų šiuo atžvilgiu.
Be to, yra žinoma, jog oficialioji statistika pajėgi užfiksuoti tik dalį savižudybių. Realus jų skaičius būna kelis kartus didesnis.
Pastaruoju laiku Lietuvoje kasmet nusižudo 30 – 40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Be to, kasmet nusižudo ir 5-7, 10-14 metų vaikai. Vaikinų nusižudo 2-3 kartus daugiau negu merginų.
Įvairūs tyrimai rodo, kad 10-17% paauglių jau yra bandę žudytis. Dabar Lietuva pagal vaikų ir jaunuolių savižudybių skaičių pirmauja pasaulyje. Kaimuose nusižudo 2-3 kartus daugiau negu didžiuosiuose miestuose, nors išsivysčiusiose šalyse yra atvirkščiai. Savižudybės dažniausiai nėra impulsyvus veiksmas, o ilgiau tunkančio proceso rezultatas. Skiriami trys šio proceso etapai:
• Mintys apie savižudybę;
• Ketinimas nusižudyti;
• Bandymas nusižudyti.
Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę. Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis.
Ketinimas. Žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias. Savižudybė atrodo vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė.
Veiksmas – tai paskutinis etapas. Jis prasideda apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis jam yra geriausia išeitis.
Savižudybės procesas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, kuris galvoja apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas, kuris ketina, bando nusižudyti ir ne kiekvienas, kuris bando žudytis tikrai miršta. Savižudybę galima sustabdyti, laiku įvertinus pavojaus signalus. Visuomenėje tvyro gana daug neteisingų įsitikinimų apie savižudybes. Pvz: Kas apie savižudybę kalba, tas nenusižudys, kas žudosi, tas tikrai nori mirti.
Siekiantis nusižudyti žmogus dažniausiai iki paskutinės akimirkos nėra tvirtai pasirinkęs mirties. Jis išgyvena daug svyravimų tarp noro gyventi ir pasitraukimo, vis turėdamas viltį, kad bus išgelbėtas. Jauni žmonės išvis iki galo nesuvokia, kad bandydami žudytis jie tikrai renkasi mirtį. Dažnai tai labai vienišo žmogaus pagalbos šauksmas, nes jis nebemato kito būdo įveikti savo sunkumams.
Įvairių tyrimų rezultatai parodė, kad ten, kur suaugę žmonės nusižudo dažnai, moksleiviai daug dažniau savižudybę laiko visai priimtinu sprendimo būdu.
Kai vokiečių rašytojas J. W. Goethe parašė knygą „Jaunojo Verterio kančios“, kurios pagrindinis herojus nusižudo, Vokietijoje kilo savižudybių banga tarp jaunuolių ir knyga buvo uždrausta. Kai 1994 metais nusižudė roko žvaigždė Kurtas Cobainas, buvo laukiama, kad padaugės savižudybių ir skubiai imtasi prevencijos. Psichologai kartu su žurnalistais stengėsi pateikti visuomenei šios savižudybės aprašymus taip, kad juose nebūtų perdėto heroizmo ir romantizavimo, o būtų aiškiai atskirtas asmuo ir jo elgesys. Visos šios akcijos davė rezultatą: grėsusioji savižudybių epidemija tarp jaunuolių nekilo. Čia aš noriu pabrėžti, kad negalime žiūrėti savižudybę kaip į priimtiną būdą išeiti iš sunkios situacijos. Toks požiūris gali paskatinti krizę išgyvenančius žmones, ypač jaunus, pasirinkti šią tragišką baigtį.
Ir pabaigoje noriu pasakyti, kad mes tikrai galime sustabdyti savižudybių plitimą, tik turime geriau įsiklausyti į šalia esantį žmogų- tai visų mūsų rūpestis.

Raktiniai žodžiai

• savizudybes problema
• savizudybiu problema
• kaip geriausia nusizudyti