Saulės sistema. Venera

Tema	Astronomija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Saulės sistema. Venera. Testas. Kryžiažodis. Naudota literatūra.
Patalpinta	2006-09-13
Parsisiuntė	733
	Parsisiųsti101 KB

Išsamus aprašymas

SAULĖS SISTEMA


Saulė, aplink ją skriejančios planetos ir aplink jas skriejantys palydovai, asteroidai, kometoidai, meteroidai, tarplanetinė medžiaga, šių objektų gravitaciniai ir magnetiniai laukai, elektromagetiniai spinduliai sudaro saulės sistemą. Saulės sistema tai: Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs kiti mažesni kūnai: 60 palydovų, daugiau kaip 2000 mažųjų planetėlių – asteroidų, skriejančių tarp Marso ir Jupiterio orbitų, bei apie 1000 kometų, nardančių įvairiomis kryptimis. Visus šiuos kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvesnė ir tik viena spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės šviesa, ir, nors sunku patikėti, kad visatoje jie toli gražu nėra tokie svabūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
XVII a. teko galutinai atsisakyti teiginio, kad Žemė yra pasaulio centras, ir pripažinti, kad tai tik eilinė Saulės sistemos planeta. O Niutonui įrodžius, kad danguje, kaip ir Žemėje, galioja tie patys mechanikos dėsniai, fizikams iškilo problema moksliškai paaiškinti Saulės sistemos kilmę. XVIII a. antroje pusėje filosofas I. Kantas ir matematikas bei fizikas P.S. Laplasas išplėtojo hipotezę, kad Saulė ir jos planetos susidarė iš pirminio besisukančio dujų debesies. Veikiant visuotinės traukos jėgai, debesis traukėsi, o dėl sukimosi jis susiplojo. Debesies centre susidarė centrinis kamuolys, iš kurio išsivystė Saulė, o likęs aplinkinis diskas, traukdamasis ir sukdamasis, sutrūkinėjo į dujų bei dulkių žiedus, kurie ilgainiui virto planetomis. Kanto ir Laplaso idėjos išliko ligi šių dienų. Vėlesni astronomijos ir fizikos tyrimai įgalino tiksliau apibrėžti šią hipotezę, nors ji ligi šiol nėra virtusi griežta, vienareikšmiška teorija, netgi egzistuoja įvairūs jos variantai.
Saulės sistemoje susidarė dvi grupės planetų. Pirmąja grupę sudaro palyginti mažos planetos: Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, kurių skersmenyas yra nuo 12 756 km iki 4878 km . Šios planetos turi daug bendų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus vidutinis tankis didesnis nei Marso ar Veneros.
Šių planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir Marso keliai aplink Saulę ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijus ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitos viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties, ir danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų. Žemė turi vieną palydovą – Mėnulį. Marsas – du palydovus – Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis.
Už Marso yra platus tarpas, kuriame skrieja tūkstančiai mažų kūnų,vadinamų asteroidais, arba mažosiomis planetomis. Toli už asteroidų zonos skrieja didžiosios planetos – Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Jos labai skiriasi nuo Žemės grupės planetų: tai veikiau skysti negu kieti kūnai su labai tankia atmosfera. Jų masės tokios didelės, (išskyrus Plutoną) kad sugebėjo išlaikyti apie save didžiulius pirminio vandenilio kiekius.
Saulės sistemos nariai taip pat yra kometos. Jos susideda iš dulkių, lakiųjų medžiagų ir labai retų dujų. Dauguma kometų skrieja labai ištęstomis orbitomis. Su kometomis susiję kai kurie meteorų srautai. Pagaliau yra daugybė asteroidų, dažnai vadinamų Saulės sistemos nuolaužomis.
Kadangi Saulė yra eilinė žvaigždė, o planetos susidarė ne atsitiktinio susidūrimo, o dėsningos evoliucijos keliu, tai labai tikėtina, kad ir daugelis kitų vienišų žvaigždžių turi planetas. Deja, netgi artimiausios žvaigždės yra nutolusios nuo mūsų per keturis ir daugiau šviesmečių, tad kol kas netgi didžiausios skiriamosios gebos teleskopais neįmanoma įžiūrėti šalia jų mažų tamsių objektų (kosminiu Hablo teleskopu buvo tik pastebėta rudoji nykštukė, skriejanti aplink raudonąją milžinę. Planeta periodiškai trikdo žvaigždės spinduliavimą, tuos pokyčius ir buvo mėginta pastebėti. Prieš keletą dešimtmečių buvo paskelbta, kad aptikta planeta prie vienos iš artimiausių žvaigždžių - Barnardo žvaigždės, tačiau paaiškėjo, kad tie stebėjimai buvo netikslūs. Atradimas, kaip dažnai būna, įvyko ne ten, kur buvo tikimasi. 1994 m. buvo aptiktos trys Žemės dydžio planetos, skriejančios aplink pulsarą - neutroninę žvaigždę. Neįmanoma patikėti, kad jos buvo susidariusios prieš žvaigždės kolapsą ir išlikusios sprogimo metu, tačiau jų susidarymą po sprogimo irgi sunku paaiškinti; tai kol kas mįslė astrofizikams. Netrukus buvo pakankamai patikimai įrodyta, kad planetos egzistuoja ir prie keleto įprastinių žvaigždžių; tai pasirodė besančios didelės, kaip Jupiteris, planetos, skriejančios arti savo žvaigždžių (kas visai nebūdinga Saulės sistemai). Taigi planetų sistemos, matyt, gali būti labai skirtingos, ir jų susidarymo teoriją teks dar tikslinti ir pildyti.
Referate, bandysime aptarti vieną iš mažųjų vidinių planetų – Venera. Jos sandarą, atmosferą, paviršių, dydį. Taip pat paanalizuosime Veneros istoriją, magnetinį lauką, tempratūrą ir jos pokyčius, naujausius duomenis apie šią planetą. Kartu pateikiame Veneros modelį, testą ir kryžiažodį. Tikimės, kad šis referatas suteiks daug naudingų žinių apie planetą ir visą Saulės sistemą.

Raktiniai žodžiai

• saules sistema
• saulės sistema
• venera planeta