Sakmės

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Sakmės. Sakmių kilmė. Kaip atpažinti mitologines ir etiologines sakmes. Mitologinių ir etiologinių sakmių pavyzdžiai. Arklys ir žmogus. Arklio žemospirgiai. Žmogus ir žuvis.
Patalpinta	2008-01-10
Parsisiuntė	2534
	Parsisiųsti8 KB

Išsamus aprašymas

Pasakojamoji tautosaka tai lietuvių tautosakos rūšis, kuria siekiama išsaugoti anuomenės žmonių kolektyvo kūrybą,tradicijas.
Sakmės
Padavimai
Gyvulinės pasakos
Buitinės pasakos
Melų pasakos
Stebuklinės pasakos

Sakmė – pasakojamosios tautosakos žanras , kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Iš esmės tai mažos apimties fantastiniai kūriniai.
Sakmėse atsiskleidžia mūsų protėvių mąstymo būdas. Sakmės dirgina vaizduotę, kelia susidomėjimą nepaprastais įvykiais.
Sakmės nuo pasakų skiriasi tuo, kad jų pagrindas – įvykis, atsitikimas, o pasakų – žmogus, jo likimas. Tačiau yra kūrinių, kuriuose susipina pasakų ir sakmių savybės.
Sakmės yra mitologinės ir etiologinės.

Mitologinės siekia supažindinti klausytojus (skaitytojus) su neva egzistuojančiomis mitinėmis būtybėmis ir žmonių išgyvenimais jas sutikus. Tos būtybės – tai laumės, vaiduokliai, velniai, vėlės... Sakmių pasaulis bauginantis, grėsmingas, svetimas žmogui, bet pasitaiko ir žmogui palankių būtybių. Veiksmo laikas – vėluma: vakaras, vidurnaktis, naktis. Gaidžiui užgiedojus, visos šmėklos pranyksta, atsitolina. Mitinių veikėjų sutikimo vietos – žmonių neapgyventos: paežerė, paraistė, paupys, kapinės... Kai kada sakmėse minimas koks nors vietovės pavadinimas, atsitikimo liudytojas, kad klausytojas patikėtų pasakojimo tikrumu.
Manoma, kad mitologinės sakmės – seniausi lietuvių epo paminklai. Jų turinys susijęs su pagoniškąja mitine pasaulėžiūra.
Etiologinėse sakmėse aiškinami senovės žmogui nesuprantami dalykai: žemės, negyvosios gamtos, kosmoso, gyvūnų, augalų, žmogaus atsiradimas, saviti gamtos reiškiniai (kodėl saulė šviečia dieną, o mėnuo naktį, iš kur ežio spygliai, kodėl nesutaria šuo su kate ir kt.
Dažniausiai lietuvių etiologinės sakmės neilgos, nesudėtingos struktūros, o jų kompozicijos schema tokia: pradžioje vaizduojama situacija, kai pasaulis dar nebuvo įgavęs savo dabartinio pavidalo, o pabaigoje kaip veiklos rezultatas atsiranda mums pažįstamam dabartiniam pasaulyje. Šios sakmės yra smarkiai paveiktos krikščionybės, biblinių pasakojimų, populiarios religinės literatūros ir pan. Mitinės realijos bei religiniai motyvai jose dažnai savaip įprasminti, „subuitinti“, kartais – komiški.






ETIOLOGINIŲ IR MITOLOGINIŲ SAKMIŲ
PAVYZDŽIAI

Arklys ir žmogus
Kai Dievas sutvėrė svietą, visus gyvulius ir žmogų, tada Dievas arkliui pasakė: „Tu dabar nuo šios dienos turi klausyti šito sutvėrimo“ - rodydamas arkliui žmogų. „Tokio mažiuko ir nedrūto, tai tik aš jo neklausysiu“, - atsakė arklys. Tada Dievas liepė arkliui triskart apsisukt. Arklys apsisuko. Dievas arklio vėl klausia: „O dabar šito ar klausysi?“ - rodydamas (tą patį) žmogų. „Šito tai klausysiu“, - atsakė arklys. Kada arklys apsisuko, tai jam pasirodė, kad žmogus (yra) toks tai milžinas, labai drūtas. Ir dabar nuo to sykio arkliui rodosi, kad žmogus labai galingas, užtai jis jo klauso. Bet kai arklys stimpa, tada jis pamato, koks žmogus (yra) silpnas. „Ščėstis tavo, kad aš pirma nežinojau tavo sylos, būčiau tavęs neklausęs“, - sako arklys stipdamas. Kai stimpa arklys, o žmogus prieina, tada jis nori atkeršyti žmogui: griežia dantimis, kojomis spardo, žemes kasa ir t.t.

Arklio žemospirgiai
Kai Adomas išėjo iš rojaus, jis neturėjo jokių gyvulių. Tai jam Dievas davė visokių gyvulių ir arklį. Dievas kai sutvėrė arklį, tai jo kojos buvo suaugusios į krūvą, taip kad jis turėjo šokte šokti, kaip supančiuotas. Tokį Adomui ir atidavė. Adomas aria, o arklys šokte šoka. Ir ateina Dievas. „O ką, ar geras gyvulys, katrą aš tau daviau ?” Adomas atsakė: „Geras Pon Dieve, tik kad prastai eina”. Dievas išsiėmė iš kišenės peiliuką, kojų suaugas papjovė, ir arklys pradėjo gerai vaikščioti. Padavęs tokį arklį Adomui, Dievas pasakė: „Kai paleisi iš žuobrio, supančiok, kad nepabėgtų”. Nuo to sykio pradėjo arklį pančiot. Tose vietose, kur buvo kojų susegimai, yra ir dabar kauliniai znokai tarpkojėse, vadinami žemospirgiai.


ŽMOGUS IR ŽUVIS

Pasakojo vienas senas žmogus, kad sykį vienas žmogus šventą dieną nuėjęs į ežerą maudytis. Nusirengęs pradėjo plaukioti, pamatė atplaukiant baisią žuvį. Jis kai tik tokią nepaprastą žuvį pamatė, dar netoli nuo krašto buvo, tai jis pasiskubino laukan bėgt ant kranto. Toji žuvis jį vyti, bet pavyt nepasisekė. Tik paskui išgirdo balsą iš vandens: „Tavo laimė, mano nelaimė, – tau būtų daugiau nereikėję šventą dieną eit mėgint vandenų.“

Raktiniai žodžiai

• sakmes
• sakmės
• lietuviu sakmes