Romėnų teisė

Tema	Teisė
Tipas	Referatas
Aprašymas	Senovės romėnų teisės vystymasis. Įstatymdavystė. Civilinė teisė. Šeimos ir įpėdinystės teisė. Daiktinė teisė. Prievolinė teisė . Dabartinė teisės sistema. Išvados. Naudota literatūra.
Patalpinta	2007-12-17
Parsisiuntė	672
	Parsisiųsti15 KB

Išsamus aprašymas

Senovės Romėnų teisės vystymasis

Teisė - formaliai apibrėžtų bei prievartinėmis poveikio priemonėmis sankcionuotų taisyklių, taip pat principų, skirtų visuomeniniams santykiams reguliuoti, visuma. Romėnų teisė ir valstybingumas, kaip graikų filosofija bei menas ir krikščionybė, buvo vienas trijų pagrindinių vakarų kultūros elementų, jau ir senovėje pradėjusių vaidinti žymų vaidmenį. Apdovanoti blaiviu protu ir gabumu logiškai galvoti romėnai trylikos amžių būvyje iš ribotos tautinės civilinės teisės ius civile išugdė visuotinę tarptautinius žmonių santykius normuojančią teisę ius gentium, aiškiai apibrėžė teisines sąvokas (testamentas, nuosavybė) ir teisės visumai suteikė puikų galutinį literatūrinį apipavidalinimą. Iš romėnų teisės raidos išriedėjusi pasaulinė teisė taip ištobulinta, jog ji moderniosioms visų kultūringųjų tautų teisėmis buvo teoriškai ir praktiškai taikytinas pavyzdys.
Iki V a. pr. Kr. vidurio romėnų teisė buvo daugiausia papročių teisė (ius civile), kurios paslaptis, kaip ir proceso formules, težinojo pontifikai¹. Po ilgesnių kovų patricijų su plebėjais 451-449 m. pr. Kr. buvo paskelbtas 12 lentelių įstatymas, iš dalies nustatęs, iš dalies reformavęs iki tol galiojusią teisę, kurios paskelbtieji pagrindiniai dėsniai pasidarė visiems žinomi. Tačiau proceso formules ir toliau žinojo tik pontifikų kolegijos, kol jas apie 304 m. pr. Kr. paskelbė garsaus cenzoriaus Apijaus raštininkas Cn. Flavius. Šis 12 varinių lentelių viešai išdėstytas pirmasis romėnų istatymas rodo jau aukštą raidos laipsnį. Per tris sekančius amžius įstatyminė veikla buvo nukreipta šiam įstatymui aiškinti ir plėsti, ir net iki romėnų teisės raidos galo VI a. po Kr. teoriškai jis buvo laikomas visos romėnų teisės šaltinis. Šiuo įstatymu prasidėjusi istorinė romėnų teisės raida baigėsi I– II a. Corpus iuris civilis išleidimu.
Romėnų teisė buvo skirstoma į viešąją teisę ir privatinę teisę.
Viešoji teisė:
- apibrėžė santykius tarp skirtingų tautybių žmonių romėnų užkariautose teritorijose;
- gynė valstybės interesus;
- nustatė viešosios valdžios organizaciją ir reguliavo atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais.
Privatinė teisė:
- apibrėžė santykius tarp šeimų ir piliečių;
- gynė piliečių teises ir interesus;
- nustatė sutarčių formas;
- sureguliavo paveldėjimo santykius;
- jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.
Svarbiausia privatinės teisės šaka - civilinė teisė.
Įstatymdavystė

Normaliai leidžiamų įstatymų projektus siūlydavo magistratai, senatas juos svarstydavo. Po to skelbdavo tekstą ir balsuodavo komicijose. Balsuojant galima buvo tik pritarti pagal formulę arba atmesti. Daugumos įstatymų turinį sudarė viešoji teisė. Civilinę teisę toliau paprastai plėtė paprotys ir pretoriai¹. Principato metu ypač imperatoriai galėdavo siūlyti savo pateikto įstatymo turinį senatui priimti. Ilgainiui imperatoriaus siūlomų įstatymų priėmimas virto grynai formos reikalu, tad ir pačius taip išleistus įstatymus vadindavo juos siūliusio imeratoriaus vardu, bet formaliai imperatoriai neturėjo įstatymų leidžiamosios galios. Dominato metu įstatymų leidžiamąją galią turėjo tik imperatorius. Įstatymų leidimas, priešingai į dvi dalis padalytai romėnų imperijos administracijai ir teisenai, buvo principe visai imperijai bendras. Vėliau kitos imperijos pusės įstatymai galiodavo tik jeigu apie juos pranešdavo antrajam imperatoriui ir jis juos paskelbdavo.



Civilinė teisė

Civilinės teisės istorija prasideda 12 lentelių įstatymu. Jos tolesnę raidą lėmė Romos augimas i pasaulinę imperiją su joje vyravusiais prekybinės politikos interesais. Ši teisė kito ne įstatymdavystės, bet teisinės praktikos keliu. Civilinė teisė buvo skirstoma i ius civile ir ius honorarium. Ius civile yra iš įstatymo ir papročių kilusi teisė. Ji skirstoma į senesniąją (išdėstytą 12 lentelių įstatyme) ir į jaunesniąją ius gentium (tautų, tarptautinė teisė). Senesnioji buvo taikoma tik romėnų piliečiams. Ius gentium sukūrė daug naujų skolinimo ir daiktinės teisės sutarčių bei galiojo ir svetimšaliams. Ius honorarium pagrindą sudarė valdinė pretoriaus, iš dalies edilų galia. Pretoriai neturėjo teisės leisti naujų įstatymų, tačiau jie davinėjo nurodymus teisėjams. Ius honorarium ir ius civile galiojo viena greta kitos, bet pirmumas buvo teikiamas ius honorarium. Tik IV a. jos buvo galutinai suliedintos Justiniono.

Raktiniai žodžiai

• 12 lenteliu istatymai
• romenu teise
• 12 lenteliu istatymas