Retosios moliuskų rūšys Lietuvoje

Tema	Biologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Retosios moliuskų rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. 1992 metų Lietuvos raudonoji knyga. 2003 metų Lietuvos raudonosios knygos sąrašas. 2005 metų Lietuvos raudonosios knygos sąrašas. Europos sąjungos svarbos moliuskų rūšys Lietuvoje: 2005 metų duomenys. Rūšys, įtrauktos į raudonus lapus. Retosios rūšys, minimos malakologo profesoriaus Pranciškaus Baltraus Šivickio. Reti sausumos ir gėlųjų vandenų moliuskai, minimi P. Šivickio. Moliuskai, reti geologiniuose Lietuvos sluoksniuose. Retosios rūšys, minimos malakologo Alberto Gursko. Retosios moliuskų rūšys Latvijoje, Lenkijoje ir Estijoje. Retosios moliuskų rūšys Latvijoje. Retosios moliuskų rūšys Lenkijoje. Retosios moliuskų rūšys Estijoje. Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Estijos retųjų moliuskų kategorijos, raudonosiose knygose (RK). Retosios Europos sąjungos rūšys. Retųjų moliuskų rūšių prevencija.
Patalpinta	2007-07-10
Parsisiuntė	320
	Parsisiųsti292 KB

Išsamus aprašymas

1979 metais įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į kurią įtrauktos 30 nykstančių augalų ir 42 gyvūnų rūšys. Įtraukta žinduolių, paukščių, roplių, amfibijų, silkiažuvių bei vabzdžių retos bei nykstančios rūšys, bet neįtraukta nei viena moliuskų rūšis.
1992 metų Lietuvos raudonoji knyga. 1992 metais išleistoje papildytoje Lietuvos raudonojoje knygoje jau įrašytos 4 moliusų rūšys, priklausančios pilvakojų (Gastropoda) ir dvigeldžių (Bivalvia) klasėms. Tai sausumos moliuskų Aukštaakių (Stylomatophora) būrio atstovai: Didysis arionas (Arion empiricum (Ferussac,1819)) ir Didysis šliužas ( Limax maximus (Linne 1758)). Taip pat Plokštėtažiaunių būrio (Eulamellibranchia) atstovai: Gėlavandenė perluotė (Margaritifera margaritifera( Linne, 1758)) bei Pleištinė geldutė (Unio tumidus
( Retzius, 1788)). Arion empiricum, Limax maximus bei Unio tumidus priskirtos 2 kategorijai, kuri reiškia, kad rūšis yra sparčiai nykstanti. Tuo tarpu Margaritifera margaritifera priskirta 0 kategorijai – kai manoma, jog rūšis greičiausiai yra išnykusi. Raudonojoje knygoje pateiktas šių rūšių paplitimas, biologija, biotopas, gausumas, apsauga. Arion empiricum nurodyta tik 1 radimvietė: Minijos slėnis, kairysis krantas prie Salantos žiočių. Rasta keli individai. Tačiau nėra pateikta papildomų duomenų apie pakartotiną radimą toje pačioje ar kitose Lietuvos vietų, kad galima būtų spręsti apie rūšies populiacijos gausumo pokytį laikui bėgant. Nurodyta, kad rūšis izoliuotomis populiacijomis paplitusi Latvijoje, Suomijoje, Anglijoje. Kaip apsauga rūšiai, nurodoma išsaugoti biotopą, miške prie Minijos atliekant tik rinktinius kirtimus. 1992 metais būtų buvę tikslingiau įtraukti šią rūšį prie ieškotinų Lietuvoje ( Šatkauskienė, 2001), nes nuo pirmųjų malakologinių tyrinėjimų ji buvo traktuojama kaip galima Lietuvos malakofaunai, bet nerasta ( Šivickis (1960) rūšies nerado, tik teigė, kad gali būti, nes arealas – Vakarų ir Vidurio Europoj). Knygoje teigiama, kad Limax maximus rastas 4 radimvietėse: izoliuotomis populiacijomis Juodkrantėje, Vilkijos apylinkėse, Kaune ir Vilniuje, kuriose šliužas neretas, bet jo populiacijos nedidelės, ir todėl visoje Lietuvoje jis negausus. Rūšies arealas apima didelę Europos dalį, Šiaurės Afriką, įvežtas į Š.Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją. Tačiau tai, kad rūšis negausi, dar neapsprendžia, kad ji sparčiai nyksta. Tad tikslingiau būtų buvę šią rūšį priskirti 4 kategorijai – retoms, nepakankamai ištirtoms rūšims, kurių dėl duomenų stokos negalima priskirti aukštesnei ( 1-3) kategorijai. Šivickio (1960) duomenimis, rūšis randama Vidurio Europoje, aptikta Estijoje, Latvijoje, taip pat teigia, kad ją rado Molendorfas ties Kaunu, tačiau pats profesorius nerado. Margaritifera margaritifera, spėjama, jau išnyko. 1992 metų Lietuvos raudonojoj knygoj (1992) teigiama, kad įrašyta į tarptautinę Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos, Baltarusijos raudonąsias knygas. Paplitusi Baltosios ir Barenco jūros baseino vakarinėje dalyje, Baltijos jūros baseine, Atlanto baseino šiaurinėje ir vakarinėje dalyse. Lietuvoje šio šimtmečio pradžioje aptikta Verknės upelėje, o 1990 metais – Švenčionių rajone. Spėjama , kad anksčiau gyvenusi Mituvoje aukščiau Jurbarko. 1992 metų duomenimis buvo žinoma 1 populiacija. Nykimo priežastimi nurodyta vandenų teršimas buitinėmis, pramoninėmis atliekomis, intensyvus žemės ūkio chemizavimas. Galimas ir neigiamas ondatrų (Ondatra zibethicus) poveikis. Pagrindinis limituojantis veiksnys – tinkamų biotopų stygius. Profesoriaus Šivickio (1960) duomenimis, Margaritifera margaritifera buvo rasta ne tik Verknės upelyje, bet remiantis žmonių pasakojimais, aptikta Mituvoje, aukščiau Jurbarko. Jo manymu, ji galėtų būti ir Dubysoje, jos aukštupyje. Unio tumidus Retzius, Raudonosios Knygos (1992) duomenimis, paplitusi Europoje, išskyrus šiaurę ir šiaurrytinę dalį, o Lietuvoje randama Žeimenoje, Merkyje, Neries aukštupyje, Šventojoje, jų įlankose, kur silpna vandens srovė ir dumblas ant smėlėto dugno. Raudonojoje Knygoje rašoma, kad populiacijos dar pakankamai gausios, bet jų sparčiai mažėja. Kaip apsaugos priemonė nurodoma neužteršti upių pramoniniais ir buitiniais vandenimis bei reguliuoti ondatrų gausumą geldučių radimvietėse.

Raktiniai žodžiai

• moliusku rusys
• gėlavandenė perluotė
• lietuvos moliuskai