Renesanso periodai

Tema	Dailė
Tipas	Lentelė
Aprašymas	Renesanso laikotarpiai. Protorenesansas. Ankstyvasis renesansas. Brandusis renesansas. Šiaurės renesansas. Manierizmas.
Patalpinta	2007-01-11
Parsisiuntė	902
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Proto renesansas
( XIII a.pab. – XIV a. ) Proto renesanso metu buvo atgaivinta tapyba: paveikslas tapo savarankisku meno vienetu, tapytojo asmenybė buvo išplėšta iš viduramžiško anonimiškumo. Architektūrinė ir peizažinė aplinka buvo kuriama kaip trys matavimus atspindinti erdvė. Nuo to prasideda viena svarbiausių renesanso dailės bruožų – jausmai ir veiksmas atskleidžiami veidų išraiška ir gestais. Žmonės žemiški, ryškių charakterių, figųros apvalios.

Nicollo Pisano (1220 – 1283 m.), jo žymiausi darbai: „ Pizos baptisterijos marmurinė sakykla“ (1260 m.); „Sienos katedros sakykla“ (1265 – 1268 m.).
Giotto di Bondone (1266 – 1337 m.), jo žymiausi darbai: Asyžiaus šv. Pranciškaus freskos (1290 – 1299 m.) ir Padujos Arenos koplyčios freskos „ Švč. M. Marijos ir Jėzaus gyvenimo scenos“. Žymiausios iš jų – „ Joakimo ir piemenų susitikimas“, „Kristaus apraudojimas“, „Judo pabučiavimas“.
Ankstyvasis renesansas (XV a.) Ankstyvojo renesanso laikotarpiu buvo atrasta centrinė perspektyva, pradėta kurti apvali – visatūrė, su architektūra nesusieta skulptūra. Plėtojant linijinės perspektyvos teoriją sienų tapyboje panaudota erdvinė perspektyva. Tapybai būdingos krikščioniškosios religijos ir antikinės mitologijos temos, aiškios banguojančios linijos, prailgintos trapios figūros, turtinga aplinka ir liūdni veidai. Filippo Brunelleschi (1377 – 1446 m.), jo žymiausi darbai: 1419 m. suprojektavo Pamestinkų prieglaudos namus Florencijoje.
Florencijos katedroje (1420 – 1436 m.) sukūrė žymiausią savo architektūrinį darbą – aštuonkampį kupolą (skersmuo 42 metrai).
Donatello (1386 - 1466 m.), jo žymiausi darbai: nuo 1404 m. dalyvavo puošiant Santa Marijos del Fore bažnyčią. „Dovydas“ – žymaiusias kūrinys (1430 m.). Paminklas Gatamelatai (1446 – 1447 m.).
Masaccio (1401 – 1428 m.), jo darbai: freskų ciklas Brankačių koplyčioje Florencijos S. Maria del Karmine bažnyčioje (1427 m.). Freska „Išvarymas iš rojaus“ – vienas pirmųjų realistinių aktų nuo antikos laikų.
Sandro Botticelli (1447 – 1510 m.), jo darbai: „Pavasaris“ (1478 m.); „Veneros gimimas“ (1485 m.).

Brandusis renesansas (XV a. pab. – XVI a.pr.) Tai harmonijos ir pusiausvyros laikotarpis visose meno srityse. Buvo siekiama tobulo meninės išraiškos priemonių įvaldymo. Tapomos figūros tarsi ištirpsta erdvėje. Formos ribos neištrinamos, tačiau sušvelninamos, panaudojant labai subtilų švieos ir šešėlių perėjimą, kai spalvos šviesėja ir išsisklaido tarsi dūminė uždanga (sfumatas)Įkūnyta žmogaus universalumo idėja, menas ir mokslas laikomi lygevertėmis gamtos pažinimo priemonėmis. Leonardo da Vinci (1452 – 1519 m.), jo žymiausi darbai: „Madona su gėle“(1478 – 1480 m.); „Madona uolose“ (1483 – 1485 m.); freska „Paskutinė vakarienė“ (1495 – 1498 m.); „Mona Liza“ (1503 m.)
Michelangelo Buonaroti (1475 – 1564), jo žymiausi darbai:
„Pieta“ (1498 m.); „Dovydas“ (1504 m.); Siksto koplyčios lubų freskos Biblijos ir mitologijos temomis; Popiežiaus Julijaus II antkapis su pranašu Moze, Romoje (1512 m.)
Raffaello Sanzio (1483 – 1520 m.), jo žymiausi darbai:
„Diskusija“; „Atėnų mokykla“; „Parnasas“; „Jurisprudencija“.
Šiaurės renesansas (XV-XVI a.) Nyderlanduose – dabartinėje Belgijoje ir Oladijoje anksčiausiai pradėtas kurti naujasis stilius. Ryškiausi bruožai: vėlyvosios gotikos tradicijos, realistinė vaizduosena, dėmesys gamtai ir žmogui. Figūrinėms kompozicijoms būdinga moralizuojanti potekstė. Kruopščiu juvelyririšku piešiniu, lokaliu spalvų koloritu siekta perteikti daigtų struktūrą, sukurti šviesos ir erdvės iliuziją. Architektūroje plėtota liepsnotosios gotikos stilistika. Susidomėta pasaulėtine tematika. Ėmė plisti žanrinė tapyba, portretas, peizažas. Religiniai siužetai dažnai vaizduoti kaip miestiečių gyvenimo epizodai. Broliai Jan van Eyck ir Hubert van Eyck (1380 – 1441 m.), pats žymiausias brolių kūrinys – pasaulinis meno šedevras – Gento altorius „Nusilenkimas avinėliui“ 1432 m.
Hieronymus Bosch (1450 – 1516 m.). Savo paveiksluose vaizdavo fantastines scenas ir šiurpius reginius. Jo kūryboje gausu pragaro ir rojaus vizijų: „šv. Antano gundymas“.
Pieter Bruegel (1525 – 1569 m.). Vienas iš garsiausių jo kūrinių – „Žiema“. Peizažų cikas „Metų laikai“
Lucas Cranach (1472 – 1553 m.). Jo portretai pasižymi gana šiukščia, bet realistiška maniera, tačiau mitologinės tematikos paveikslai yra subitilūs ir spalvingi.

Manierizmas (XVI a. vid. – XVII a. pr.) Dailės ir architektūros stilius – intelektualios, teatrališkos dvaro kultūros apraiška. Dailininkai linko į kraštutinumus, keistas alegorijas, neįprastas formas, susijusias su aristokratų didingumo, išskirtinumo idėjomis. Architektūroje klasikiniai elementai taikyti netradiciškai, mėgiami iliuziniai triukai, fasadai dekoratyvūs, su daugybe architektūrinių, skulptūrinių, ornamentinių detalių. Tapybos ir skulptūros kompozicijos netikėtos, fragmentiškos, gausu perspektyvos, šviesos efektų. Žmonių atvaizdai prailgintų proporcijų. Žymesni manieristai: Italijoje – architektas Bartolomėjus Amanatis, tapytojai Pantormas, Parmidžianinas, Bronzinas, Tintoretas, skulptorius Benvenutas Čelinis; Ispanijoje – El Grekas; Nyderlanduose – Janas van Skorelis.

Raktiniai žodžiai

• brandusis renesansas
• ankstyvasis renesansas
• protorenesansas