Religinio gyvenimo organizacija: bažnyčia, sekta, denominacija

Tema	Religija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Religinio gyvenimo organizacija:bažnyčia,sekta,denominacija. Sektų psichologija. Santykiai su sektomis. Visi turi teisę apsispręsti. Religijos laisvė ir visuomenė. Kiek iš viso šiuo metu šalyje veikia naujųjų religinių judėjimų ir grupių. Todėl siūlytume perskaityti kai kuriuos plačiai žinomus teiginius apie naujuosius religinius judėjimus, ir palyginti juos su žinomais faktais. Satanizmas. Išvados.
Patalpinta	2005-10-11
Parsisiuntė	542
	Parsisiųsti20 KB

Išsamus aprašymas

Šiandien Lietuvoje praktiškai visi, bent jau kalbėdami viešai, sutinka, jog religijos laisvė yra pamatinė žmogaus teisė. Daugelis puikiai prisimena sovietmetį, kai valstybė diegė „tikrąją“ ideologiją, o žmonių religiniai įsitikinimai buvo suvokiami kaip ankštas prietarų rūbas, iš kurio būtina išaugti. Tačiau, netradicinio religingumo banga tapo nauju svarbiu išbandymu mūsų religijos laisvės sampratai. Jei pradiniame Nepriklausomybės etape daugiausiai buvo kalbama apie tai, kaip panaikinti valstybės prievartą religijos srityje, tai pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie kitą pavojų religijos laisvei – manipuliavimą žmogui būdingu religiniu troškuliu. Šis pavojus siejamas su margaspalviais netradicinio religingumo pavidalais.
Lietuvos visuomenėje beveik visos netradicinės religinės bendruomenės įvardijamos kaip sektos. Sekta – tai religinis (kartu gali būti socialinis ar politinis) darinys, atsiskyręs nuo tradicinės bažnytinės institucijos ir veikiantis pagal savo ideologinius principus. Atsiranda kaip revoliucinis protestas prieš Bažnyčios doktriną arba struktūrą.
Žmogus pats turi pasirinkti, kuo jis nori tikėti. Religinis apsisprendimas – tai pamatinis žmogaus apsisprendimas, turintis esminę įtaką žmogaus santykiui su pasauliu, aplinkiniais. Prievartos taikymas šioje srityje kartu reiškia kišimąsi į intymiausią žmogaus gyvenimo erdvę, asmens orumo ir pamatinės atsakomybės už savo gyvenimą paniekinimą.
Skiriamos trys religinių organizacijų formos: bažnyčia, sekta ir denominacija.
Bažnyčia. Tai yra didelė formali religinė organizacija, biurokratiškai valdoma profesionalių dvasiškių. Ji turi savo hierarchija., valdymo struktūrą, kadrų rengimo sistemą. Ji palaiko gerus santykius su kitomis visuomenės institucijomis. Bažnyčios nariai - tikintieji (pasauliečiai) gali vienytis į religines socialines (visuomenines) organizacijas, kurios siekia ne tik religinių, bet ir socialinių tikslų. Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, pasauliečių sambūriai skirstomi į kelias grupes:
 Tertii ordines - tretininkus, pavaldžius kokiam nors religiniam ordinui (pvz., pranciškonams, jėzuitams),
 Consociationes clerices - klerikalines sąjungas ar draugijas, kurioms vadovauja dvasininkija,
 Consociotiones publicae — visuomenines sąjungas, religines socialines organizacijas (pvz., ateitininkai).
Katalikiškos religinės socialinės organizacijos (RSO) remiasi krikščionybės doktrina (orientacija į transcendencijos sferą, kurios galva yra Kristus), suteikiančia joms pasaulėžiūrinį pamatą, kuris veikia jų tikslus, vertybių sistemą ir veiklos principus. Kita vertus, katalikų religinės socialinės organizacijos veikla nėra vien tik religinė, bet ir socialinė: jose siekiama religinių ir socialinių tikslų (labdara, senelių globa, darbas su neįgaliaisiais ir pan.). Panaudojama ne vien religinės, bet ir socialinės priemonės, veiklos vieta pasirenkama visuomenė, o ne Bažnyčia, ir taip savo konkrečiais darbais paliudijamas tikėjimas. Būtent tai katalikų organizacijas išskiria iš grynai religinių sambūrių (brolijų, kongregacijų). RSO galima vadinti „katalikų veikimu“. Taigi Katalikų Bažnyčia tai ne tik formali religinė organizacija, valdoma profesionalių dvasiškių, bet ir organizuotų piliečių RSO bendrija. Ši bendrija taip pat sąveikauja su įvairiomis institucijomis (politinėmis, ekonominėmis, švietimo ir kt.). Katalikų Bažnyčia yra tik viena iš pliuralistinės visuomenės dalių: šiandien nėra nei objektyvių, nei subjektyvių sąlygų susiformuoti vientisai krikščioniškai socialinei struktūrai. Todėl tikėtina, kad ateityje atsivers labai plati dirva įvairioms religinėms socialinėms organizacijoms - jos užims naujas socialinės veiklos vietas visuomenėje (darbas su narkomanais, neįgaliaisiais ir pan.). Tikėtina, kad taip RSO funkcijos išsiplės - religinis motyvas vis labiau užleis vietą socialiniam.
Sekta. Tai yra nedidelė neformali religinė organizacija, vadovaujama pasauliečių, atsisakanti visuomenėje vyraujančių vertybių, mananti, kad tik jos išpažįstamas tikėjimas yra tikrasis. Radikali sektos forma - kultas. Jam būdingas agresyvumas, psichologinė prievarta sektos narių atžvilgiu, manipuliavimas jais. Sektos vadovas - „pranašas“, kuriam dera visiškai paklusti. Kultinės sektos pavyzdys - munistų sekta. Šiuo metu Lietuvoje veikia per 100 sektų.
Denominacija. Tai yra vidutinio dydžio formali religinė organizacija, turinti profesionalių dvasiškių ir puoselėjanti vyraujančią kultūrą bei palaikanti socialinę tvarką. Ji laikoma bažnyčios ir sektos tarpine forma. Denominacija, kaip religinės organizacijos forma, būdinga Šiaurės Amerikai.
Sektos gali būti apibūdinamos kaip naujieji religiniai judėjimai, tačiau ne kiekvienas NRJ yra sekta. Imant bendriau, galima išskirti kai kurias daugeliui naujųjų religinių judėjimų būdingas ypatybes.Tereikia žodžiui „sekta“ atsidurti pavadinime ir bemat kokio nors laikraščio skaitytojų padaugėja. Vargu ar rastume kitą sąvoką, kuri spaudoje būtų taip mielai vartojama ir taip miglotai apibrėžiama. Sektos – tai tos „pavojingos organizacijos, viliojančios mūsų vaikus“; tos religiniu požiūriu kažkaip mums svetimos; tos, kurių misionieriai naujus narius pritraukia hipnoze bei smegenų plovimu; tai visos tos netradicinės, neoficialios, nelegalios... Sektos – tai tos, apie kurias niekas dorai nieko nežino. Tiesa, apie didžiąsias – katalikų, ortodoksų, liuteronų Bažnyčias – nedaug, bet žino.
Teologinis atsakymas į klausimą, kas yra sekta, gana vienareikšmiškas. Tačiau praktikoje ne visuomet paprasta pasakyti: čia sekta, o čia ne sekta.

1. Pasaulio religijos. – Vilnius, Alma litera, 1997.
2. Kultūra ir religija. Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1995.
3. www. www.religija.lt/reli_liet.htm

Raktiniai žodžiai

• denominacija
• sektos lietuvoje
• sekta