Religijos

Tema	Religija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Religijos esmė. Istorinės religijos. Dabartinės religijos. Lietuvoje. Krikščionybė. Islamas. Induizmas. Budizmas. Sikizmas. Konfucianizmas. Judaizmas. Literatūra.
Patalpinta	2009-04-14
Parsisiuntė	638
	Parsisiųsti69 KB

Išsamus aprašymas

Religija
Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos.
Religijos esmė
Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.
Beveik visoms religijoms būdingi trys skiriamieji bruožai:
• tikėjimas antgamtinėmis būtybėmis,
• amžinojo gyvenimo viltis,
• tikėjimas pasaulio pabaiga.
Dalis žmonių (apie 1 mlrd.) mano, kad visos religijos yra iš esmės neempirinės, dogmatiškos pažiūrų sistemos, ir todėl nesikliauja jokia religija. Esą bet kuri grynai racionali pažiūrų sistema būtų greičiau mokslas nei religija, o visiškai nedogmatiška religija yra iš principo neįmanomas dalykas.
Mokslo pasaulyje religija dažniausiai suprantama kaip senovės žmonių bandymų paaiškinti žmogaus, Visatos ir įv. gamtos fenomenų kilmę bei prasmę pasekmė. Dalis mokslininkų (įv. „sociologinių mokyklų“ atstovai) mano, kad kiekviena konkreti religija atsiranda kaip savotiškas istoriškai susiformavusios etinių normų sistemos papildinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: neva konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios yra naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, ilgainiui kaip šių tradicinių normų išsaugojimo laidas neišvengiamai susiformuoja religinis tikėjimas.




Istorinės religijos

Dauguma mokslui žinomų išnykusių religijų (kaip ir dauguma dabar gyvuojančių) buvo politeistinės arba henoteistinės, t.y. tokios, kurių išpažinėjai garbino daugiau nei vieną dievybę. XIX-XX a. religijotyrininkai šių religijų atsiradimą dažniausiai aiškino remdamiesi vad. soliaristine teorija, anot kurios visos svarbiausios politeistinių religijų dievybės yra palaipsnės gamtos objektų bei reiškinių personifikacijos „produktai“.
Savita religija buvo itin svarbus kiekvienos senovės civilizacijos komponentas. Vakarų šalyse iš jau išnykusių senovės religijų geriausiai pažįstamos:
• senovės egiptiečių religija,
• senovės graikų religija,
• romėnų religija.

Raktiniai žodžiai

• religijos
• religiju rusys
• tikejimo rusys