Psichologija (4)

Tema	Psichologija
Tipas	Paruoštukė
Aprašymas	Emocijos ir jausmai, jų rūšys. Emocijų teorijos. Pažintinės ir psichosocialinės raidos ypatumai viduriniojoje vaikystėje. Pedagoginio vertinimo tipai, efektyvumas, psichologinės pažymio funkcijos. Jutiminiai pažinimo procesai, jų rūšys. Bendrieji jutimo dėsniai ir suvokimo ypatybės.
Patalpinta	2007-08-06
Parsisiuntė	2322
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

11. Emocijos ir jausmai, jų rūšys. Emocijų teorijos. Emocijos – tai trumpalaikiai situaciniai išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Emocijas sudaro: 1fiziologinis sužadinimas, 2išraiška, 3sąmoningas išgyvenimas. Emocijų klasifikacija (pagal K.Izardą): 1susidomėjimas ir susijaudinimas, 2džiaugsmas, 3nuostaba/nustebimas, 4skausmas ir kentėjimas, 5pyktis, 6pasibjaurėjimas, 7panieka, 8baimė, 9gėda, 10kaltė. Em. ypatybės: 1) teigiamos (džiaugsmas) ir neigiamos (baimė, pyktis); 2) emocijų stiprumas priklauso nuo dirgiklio: 3) emocijos trukmė (trumpalaikė ir ilgalaikė). Tik ką gimęs kūdikis išreiškia neigiamas emocijas. Pirmo mėnesio pabaigoje atsiranda ir teigiamos emocijos. Trečią savaitę pasirodo šypsena, smagumo, pasitenkinimo išraiška. 6-8 mėn. atsiranda juokas. Em. komponentai: fiziologinis susijaudinimas (kūno reakcijos-stipriau plaka širdis), emocijų išraiška (mimika, kūno judesiai), sąmoningas emocijų išgyvenimas. Emocinės būsenos: afektas, aistra, baimė, empatija, frustracija – psichinė būsena sukelta objektyviai neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, nerimas, stresas, užuojauta.
Jausmai yra žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimai. Jausmai būdingi tik žmogui. Mes galime jausti kaltės, džiaugsmo, nustebimo, atradimo, baimės, gėdos, meilės ir kt. jausmus. Emocijų ir jausmų skiriamasis bruožas yra jų išgyvenimas. Kiekvieną jausmą išgyvename skirtingai. Tai priklauso nuo to, dėl ko kilo vienas ar kitas jausmas. Jausmai skirstomi: 1) atsakomybės; 2) moraliniai, atspindi žmogaus santykį su kitais žmonėmis ir pačiu savimi (kaltė, atsakomybė, sąžinė ir kt.); 3) estetiniai, kyla suvokiant reiškinius, kuriuose yra estetinės vertybės (didingumo, kilnumo, tragiškumo); 4) intelektiniai, susiję su protu (nustebimas, smalsumas ir kt.); 5) darbo ar praktiniai (pareiga, sėkmės troškimas); 6) religiniai. Jausmai: aukštesnieji (juos skatina visuomeniniai veiksniai) ir žemesnieji (susiję su biologiniais organizmo poreikiais).
Jausmų teorijos. Vieningos jausmų teorijos psichologijoje dar nėra sukurta. XIX a. pabaigoje atsirado Džeimso- Langės periferinė jausmų teorija (Dirgiklio suvokimas → kūno reakcija→ emocijos išgyvenimas). Pasak šios teorijos, emocijų atvejais pirminis reiškinys yra organizmo fiziologiniai vegetatyviniai pasikeitimai dėl išorės poveikių įtakos (širdies darbo, kraujo apytakos, kvėpavimo, vidaus sekrecijų liaukų). O emocijos esančios šių pasikeitimų atspindys (pirmiau žmogus sukanda dantis, sugniaužia kumščius, o tik vėliau jam pakyla pyktis).
Cannon‘o- Bard‘o emocijų teorija: Emocijų išgyvenimas nepriklauso nuo organizmo reakcijų, nors ir vyksta kartu su jomis. St. Schachterio dviejų veiksnių teorijos schema: emocijai išgyventi yra būtinas organizmo sužadinimas ir jo pažintinis įvardijimas.
12. Pažintinės ir psichosocialinės raidos ypatumai viduriniojoje vaikystėje.
Viduriniąja vaikyste arba mokykliniais metais vadinami 7-11 vaiko gyvenimo metai. Šiuo laikotarpiu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis, kalbiniai sugebėjimai, plečiasi žodynas, vaikas vis geriau išmano gramatiką. Viduriniojoje vaikystėje vaikas pradeda geriau suprasti kitų žmonių požiūrį bei nuomonę ir gali palyginti savo asmeninę nuomonę su šeimos ir už jos ribų esančiomis nuomonėmis. Bendraujant taip pat susipažįstama su taisyklėmis ir normomis, kurios atitinka mąstymo moralę, kurią siūlo ir patvirtina kiti. 9-10 m. vaikas jau teisingai supranta priežastinius ryšius tarp įvykių. Vid.vaikystės metu vaikas gali vis geriau koncentruotis tam tikrai užduočiai, jį mažiau blaško, atitraukia pašaliniai stimulai. Žaisdami kartu, mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą subkultūrą, kuri vadinama vaikų visuomene. Mokyklinio amžiaus vaikai darosi vis mažiau priklausomi nuo savo tėvų kasdienės priežiūros, vis daugiau už savo elgesį turi atsakyti patys. Tėvų vaidmuo mažėja, bet kartu didėja bendraamžių įtaka. Augdamas vaikas pradeda suprasti, kad ginčus galima spręsti žodžiais, o ne muštynėmis. Vaikų visuomenėje svarbiausios taisyklės yra tos, kurios reguliuoja elgesį. Jas vaikai kuria patys, spontaniškai ir jų sutartinai laikosi. Aš vaizdas visą laiką kinta, nes vaikas nuolat susiduria su nauja informacija, taip vis daugiau galvoja apie save ir jį supantį pasaulį, vi geriau suvokia savo priklausomybę tam tikrai lyčiai ir tai, kad jis kaip asmenybė yra unikalus. Aš vaizdas apibūdinamas konkrečiais pastebimais dalykais, tokiais kaip vardas, išorinė išvaizda, turimi daiktai ir tipiškas elgesys. Vaikai apibūdindami save, jau pabrėžia vidines psichologines dispozicijas. Augant vaiko savigarbos jausmas labai kinta. Pradžioj vaikų savigarba vis mažėja, nes iš pradžių maži vaikai save vertina pernelyg aukštai, neįvertindami kitų asmenų požiūrio į juos ir objektyvių laimėjimų.

Raktiniai žodžiai

• emocijos ir jausmai
• jausmai ir emocijos
• emociju rusys