Prozos modernėjimas. Romualdas Granauskas

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Lietuvių novelė. Prozos modernėjimas. Modernėjimo kryptys. Romualdas Granauskas.
Patalpinta	2007-04-11
Parsisiuntė	1757
	Parsisiųsti6 KB

Išsamus aprašymas

Lietuvių novelės istorijoje pastebimos 2 ryškiausios tradicijos: epinė Žemaitės ir lyrinė J. Biliūno. Nuo 6-tojo praėjusio amžiaus dešimtmečio akivaizdžiai ėmė stiprėti lyrinė tradicija. Rašytojai ėmė vaizduoti žmogų, kaip sudėtingą ir kenčiančią būtybę. Imta labiau kreipti dėmesį ne į išorinius įvykius, o susitelkta į žmonių santykių ir jausmų analizą. 1935m. – 1940m. gimimo kartos rašytojai į lietuvių literatūrą atsinešė senojo kaimo nykimo patirtį, vaikystės prisiminimų nostalgiją ( R. Granauskas, J. Aputis, B. Razevičius), jaunesni autoriai praturtino prozą, įronišką pasaulėjautą ( S. Šaltenis), lakonišką emocijų išraišką (Bitė Vilimaitė), naujomis realistinėmis vaizdavimo priemonėmis (V. Juknaitė). Didelį poveikį prozos modernėjimui turėjo autorių pažintis su Vakarų literatūra, nes būtent 6-tajame dešimtmetyje (po Stalino mirties) prasidėjo politinis atšilimas ir sovietinis rėžimas nebebuvo toks žiaurus.
Modernėjimo kryptys:
1. Ryškus autobiografiškumas ir išpažintinės intonacijos. Biografinė patirtis tapo pagrindiniu kūrybos šaltiniu.
2. Keičiasi pasakojimo pobūdis: svarbesni yra ne įvykiai, o jų poveikis žmogaus dvasiai (tai svarbu ir Biliūno novelėse). Įvykį pakeičia situacija – kažkas įvyksta žmogaus sąmonėje, jo jausmų pasaulyje, nors išoriškai nieko svarbaus neįvyksta.
3. Moderni proza parėmė lyrikos bruožą asocialumą – kai dėmėsys sutelkiamas į samonės proceso vyksmą.
4. Pasakotojas tampa labai svarbus.
5. Trumpas vaizduojamojo epizodo laikas ir išplėstas prisiminimų laikas. Išgyvenimo šaltiniu neretai tampa prarasto ir esamo laiko priešprieša.
6. Labai svarbi potekstė – tiesiogiai neišsakyta arba paslėpta prasmė.

Romualas Granauskas – žymus prozininkas, novelių, apysakų autorius. Reikšmingiausi jo prozos rinkiniai „Duonos valgytojai“ (1975m.), „Baltas vainikas juodam garvežiui“ (1987m.), „Raudonas ant balto“ (2000m.), apysaka „Gyvenimas po klevu“.
Romualdo Granausko kūrinių tematika, problematika, tipažai, požiūris į gyvenimą ir žmogų artimi J. Apučio kūrybai, o mitologinis pasaulėvaizdis ir metaforiškas stilius primena M. Kateliškio „Užuovėją“. Svarbiausia Romualdo Granausko prozoje – dabarties ir praeities priešprieša, agrarinio pasaulėvaizdžio griūvimas, irimas totalitarizmo sąlygomis. Praeitis yra išlaikiusi mitinio pastovumo ženklus, o dabartis – haotiška, bedvasė, agresivi, ardanti kartų ryšį. Todėl jaunoji karta praranda svarbiausias vertybes: meilę žemei ir darbui, prieraišumą šeimai, namams, gamtai, gimtinei.
Romualdui Granauskui labai svarbus gamtos grožis ir jo gyvybinga galia veikti žmogų. Gamta diktuoja gyvenimo ritmą, žmogus tik eina paskui ją paklusdamas amžinai tvarkai. Dirbdamas žemę, būdamas gamtoje žmogus jaučiasi esąs tik maža didelio pasaulio dalelė. Toks žmogaus ir gamtos santykis primena K. Donelaičio „Metų“ pasaulį, tačiau Romualdo Granausko žmogaus ir gamtos vienovę ardo dramatiški istoriniai sukrėtimai. Dėl to jo agrarinės kultūros tradicijas įkūnijantis valstiečio paveikslas jau gerokai apgriautas, nykstantis.
Romualdas Granauskas moderniosios prozos kūrėjas, jo realizmas kuriamas metaforiškai – svarbiau ne išoriniai veiksmai, o jų simbolinė prasmė. Simbolinių prasmių turi ir Romualdo Granausko kuriamo pasaulio daiktai, svarbiau čia ne pats daiktas, o jo atveriama potekstė, kažką simbolizuojanti, aiškinanti, lemianti. Taip kuriamas ne kasdieniškas, o poetiškas pasaulis, todėl Romualdo Granausko realizmas magiškasis, nes čia svarbiau neregiamasis gyvenimas.
Ypatingą prasmę Romualdo Granausko kūryboje įgauna tyla, nes žmogaus kalba čia jau nėra tradiciškai reikšminga, apie pasaulį žmogus nieko ypatingo pasakyti negali. Todėl tyla svarbesnė už kalbą. Tikrieji dalykai pasakomi mintyse, o juos išgirsta tas, kas gyvena ne šiuolaikinio pasaulio triukšme, bet tikrosios būties tyloje. Lem tingose vietose Romualdo Granausko personažai nutyla, įsijaučia į juos supantį pasaulį, jų likimą bylojančius ženklus. Bet svarbiausia Romualdo Granausko prozoje ne atskiras žmogaus likimas, o istorinė tautos lemtis.

Raktiniai žodžiai

• romualdas granauskas
• granauskas
• granauskas duonos valgytojai