Prokariotai

Tema	Biologija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Prokariotai. Rutuliškos bakterijos. Lazdelės formos bakterijos. Vingiuotosios bakterijos. Įvairių formų bakterijos. Mikoplazmos.
Patalpinta	2010-11-09
Parsisiuntė	51
	Parsisiųsti54 KB

Išsamus aprašymas

Prokariotai (lot. pro – prieš ir gr. karyon – branduolys) skiriasi nuo eukariotų tuo, kad jų ląstelės neturi membrana atskirto branduolio. Prokariotai yra melsvadumbliai, bakterijos (archebakterijos ir cianobakterijos).
Dirvožemis yra gera terpė prokariotiniams mikroorganizmams gyventi ir daugintis, todėl ten jų labai daug. Pavyzdžiui, bakterijos gali gyvuoti ir yra aerobinėmis ir anerobinėmis sąlygomis. Jų Tarpe jų yra autotrofų, heterotrofų, oligotrofų, o kai kurių trofinė priklausomybė dar nežinoma.
Ekosistemose prokariotai atlieka reducentų, o kai kurie (cianobakterijos) ir producentų funkciją. Jie ardo visas organines medžiagas, tarp jų ir atliekas, išlaisvina cheminius elementus ir grąžina juos į medžiagų apykaitos ratą.
Prokariotai skiriami į dvi subkaralystes (grupes): Eubacteria ir Archaebacteria. Archebakterijos – tai anaerobinės bakterijos. Tarp jų yra labai svarbi grupė – metanogeninės bakterijos, kurios anaerobinėmis sąlygomis skaido organines atliekas iki metano. Tuo paremta metano dujų gamyba iš įvairių organinių atliekų, fekalijų, srutų, nutekamųjų vandenų dumblo.
Eubakterijų subkaralystei būdinga labai didelė bakterijų įvairovė (aerobinės, anaerobinės, gramteigiamos ir gramneigiamos bakterijos, fototrofai ir chemolitotrofai, autotrofai ir heterotrofai). Dirvožemyje yra visos šios bakterijų grupės.
Žemėje nėra junginių, kurių nesuardytų bakterijos (gr. bakterion – lazdelė). Bakterijų dirvožemyje labai gausu. Viename grame sauso dirvožemio jų kiekis svyruoja nuo kelių dešimčių tūkstančių iki kelių šimtų milijonų ląstelių. Tai priklauso nuo dirvožemio tipo, drėgmės, temperatūros, organikos gausumo ir kt. Jų biomasė kartais sudaro apie 0,1 % dirvos masės (Bagdanavičienė, 1994).
Bakterijos neturi tikro branduolio, bet turi ląstelinę organizmo sandarą (2.3 pav.). Dauguma bakterijų yra vienaląstės. Tos bakterijos, kurios turi ląstelių padalijimo ar besišakojančio micelio elementų, yra priskiriamos aktinomicetams (laibagrybiams). Anksčiau laibagrybiai buvo priskiriami grybams, dabar įrodyta, kad jie labiau panašūs į bakterijas.
Rutuliškos bakterijos, arba kokai pagal ląstelių išdėstymą ir dalijimosi būdą skirstomos į mikrokokus (pavienius kokus), diplokokus (pasidalijus ląstelėms lieka poromis), streptokokus (sukibusios ląstelės sudaro ilgą eilę), tetrakokus (ląstelės sukibusios po keturias), sarcinas (ląstelėms pasidalijus susidaro kubas iš 4 – 8 ląstelių), stafilokokus (sukibusios ląstelės primena vynuogės kekę).
Lazdelės formos bakterijos – panašios į cilindriukus. Nesudarančios sporų lazdelės formos bakterijos vadinamos bakterijomis, o sudarančios sporas – bacilomis. Bacilosų sporos skirtos ne dauginimuisi, bet išgyventi nepalankiomis sąlygomis esant sausrai, karščiams, šalčiams, trūkstant maisto.
Vingiuotosios bakterijos tarpe lenktos, lazdelės ar kablelio formos vadinamos virionais , ilgos, lankstytos lazdelės formos – spirilomis , o ilgos ir labai vingiuotos – spirochetomis .
Įvairių formų bakterijos – pasitaiko žiedo, kirmėlės, siūlo, daugiakampės žvaigždės ir kitų formų bakterijos.
Bakterijų forma ir dydis gali keistis priklausomai nuo bakterijų amžiaus, mitybinio substrato sudėties, temperatūros, šviesos režimo ir kitų sąlygų. Iš visų bakterijų pastoviausios yra rutuliškos, o labiausiai kintančios – lazdelės formos bakterijos.
Bakterijų dydis svyruoja nuo 0,1 μm iki 0,1 mm. Daugumos bakterijų skersmuo neviršija 1 μm ir jos matomos tik per elektroninį mikroskopą. Pagal šiuolaikinę patikslintą sistematiką bakterijos skirstomos į 9 grupes (Dabkevičius ir kt., 2006):
• Bakteroidai;
• Cianobakterijos (melsvabakterijos);
• Flavobakterijos;
• Gramteigiamos bakterijos;
• Žaliosios nesierbakterijos;
• Žaliosios sierbakterijos;
• Purpurinės bakterijos;
• Spirochetos ;
• Thermatogalės.
Bakterijų fiziologijos formų įvairovė pranoksta visų kitų organizmų fiziologiją. Jos prisitaikę prie įvairių ekologinių sąlygų, priskiriamos kosmopolitams. Tų pačių rūšių baktrijų galima aptikti visuose kontinentuose. Dėl savo savybių įvairovės susiformavo įvairios ekologinės jų grupės, turinčios milžinišką reikšmę žemės gyvavime. Jos dalyvauja geologiniuose cikluose, cheminių medžiagų apykaitoje, visuose mikrobiologiniuose procesuose biosferoje. Chemoanutotrofinės bakterijos turi didelę reikšmę kalnų uolienų dūlėjime, sieros susidaryme ir jos junginių skaidyme (sierabakterijos), geležies rūdų ir kitų metalų telkinių formavime, naftos ir akmens anglies, durpių susidaryme, nitrifikacijos procesuose. Saprotrofinės bakterijos, skaidydamos organikos likučius, aktyviai dalyvauja anglies, azoto, fosforo, mikroelementų apykaitoje, dirvodaros procesuose, humuso biosintezėje ir t. t., dirvos derlingumo padidinime. Svarbi bakterijų reikšmė – atmosferos azoto fiksacija (gumbelinės bakterijos, azoto bakterijos).

Raktiniai žodžiai

• prokariotai
• saprotrofines bakterijos
• lazdeles formos bakterija