Pirmykštės religijos

Tema	Religija
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Ką garbino pirmykščiai žmonės. Fetišizmas. Animizmas. Magija. Totemizmas.
Patalpinta	2007-01-11
Parsisiuntė	409
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Ką garbino pirmykščiai žmonės

Remiantis mokslininkų tyrinėjimais, pavyko nustatyti pagrindines pirmykštės religijos formas. Tai fetišizmas, magija, totemizmas ir animizmas. Tačiau nors mes ir skiriame šias pirmykštes religijos formas, tikrovėje jos nebuvo viena nuo kitos izoliuotos. Nereikia manyti, jog viena gentis laikėsi tiktai fetišizmo, antra — magijos, trečia — totemizmo, o ketvirta — animizmo. Arba nereikia įsivaizduoti, kad iš pradžių atsirado fetišizmas, o po kelių tūkstantmečių — magija arba totemizmas. Visos pirmykščių žmonių religijos formos buvo glaudžiai susijusios, susiraizgiusios ir viena kitą sąlygojo. Ir nors jos skirtingos, bet joms visoms būdingas vienas bendras bruožas, dėl kurio jos kaip tik ir yra religinės tikrovės atspindėjimo formos — tikėjimas, kad egzistuoja nematerialios, antgamtinės jėgos.


Fetišizmas
Paprasčiausia religinių vaizdinių forma buvo fetišizmas (iš portugalų k. žodžio „ feitico“ – užburtas daiktas) – negyvų daiktų, kuriems buvo teikiama antgamtinių savybių, garbinimas.
Fetišizmui dirvą parengė pirmykščių žmonių silpnumas ir bejėgiškumas. Norėdami pasiekti kokio nors tikslo ir neįstengdami jo pasiekti paprastai, žmonės pradeda tikėtis antgamtinių jėgų pagalbos. Tam tikromis aplinkybėmis pirmykščiam žmogui galėjo atrodyti, kad kiekvienas daiktas, be įprastinių, turi dar ir antgamtinių savybių. Antgamtinių savybių paprastam daiktui dažniausiai būdavo suteikiama atsitiktinai. Pavyzdžiui, vykdamas į medžioklę, pirmykštis žmogus pastebėdavo kokį nors į akis krintanti daiktą, akmenį. Jeigu medžioti sekdavosi, jis manydavo, kad sėkmę lėmė tas akmuo; nuo to laiko jis tapdavo jo fetišu. Paskui kiekvieną kiekviena kartą prieš medžioklę žmogus garbindavo tą akmenį, jam gerinosi. Tikėjimas stebuklingomis šio akmens savybėmis dar labiau sustiprėdavo, jeigu po eilinio jo garbinimo medžiotoją vėl lydėdavo sėkmė.



Animizmas

Viena labiausiai paplitusių pirmykščių žmonių religinių tikėjimų formų — animizmas. Animizmas (iš lotynų k. Žodžio „anima – siela) — tikėjimas, kad žmonės ir aplinkinės gyvosios būtybės bei negyvieji daiktai turi „sielą“.
Ankstyvuosiuose religinių tikėjimų egzistavimo etapuose antgamtinių ypatybių žmonės suteikdavo realiems daiktams ir aplinkinio pasaulio reiškiniams. Pamažu ima klostytis pažiūra, kad realūs daiktai ir reiškiniai neva turi antrininką — kažkokį konkrečių daiktų ir reiškinių nematerialų pavidalą. Ilgainiui šis antrininkas žmonių vaizduotėje atsiskiria nuo paties daikto ir virsta savarankiška būtybe.
Paties žmogaus paslaptingo antrininko vaizdiniui atsirasti padėjo tai, kad žmogus nesuprato tokių sudėtingų reiškinių, kaip miegas, sapnas, mirtis. Sapne žmogus matė save kitoje vietoje, kitoje situacijoje. Pabudęs jis pasakojo apie tai artimiesiems, o šie tvirtino, kad miegančiojo kūnas buvęs čia, su jais, kad su juo nieko neįvykę. Tąsyk kildavo klausimas, kaip paaiškinti sapną. Imta aiškinti, kad miegančio žmogaus antrininkas apleidžiąs kūną ir jam atsitinka tai , ką sapnuoja miegantysis.
Atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei, pradėta garbinti gamtos dvasios: žemės, saulės, griaustinio, ugnies, augalijos. Pradedama aukoti aukas, kartais netgi žmones, siekiant įgyti dvasių palankumą,įsiteikti joms.

Raktiniai žodžiai

• totemizmas
• pirmyksciai zmones
• pirmykstes religijos