Pasakojamasis ir dainuojamasis tekstas

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Pasakojamieji ir dainuojami tautosakos tekstai. Pasakojamiems tekstams svarbiausias yra pats pasakojimas. Abiejų rūšių tekstai turi ne vien skirtumų. Dainos liečia asmeninę, o etiologiniai pasakojamieji tekstai – visuomeninę egzistenciją. Pasakojimuose veikia Dievas ir Velnias. Apie vyriško ir moteriško pasaulio refleksiją. Mitologinis kodas.
Patalpinta	2006-01-23
Parsisiuntė	217
	Parsisiųsti13 KB

Išsamus aprašymas

1. Pasakojamieji ir dainuojami tautosakos tekstai skiriasi ir skiriasi jie taip, kaip profesionaliojoje literatūroje poezija ir proza, pirmąją suvokiant kaip aukštesnio, antrąją kaip žemesnio stiliaus meninį kalbėjimą. Daina - poetinis kūrinys. Ji simboliškesnė, kalba tauresnė, vyksmo nėra daug, kiekvienas įvykis, kiekvienas daiktas, kiekvienas veikėjų monologas, dialogas ar polilogas čia pakrautas jausmu. Greičiausiai už nemylimo ištekėjusios mergelės prisiminimų monologas dainoje „Ne bet kokia“, pašnekesys bernelio su mergina „Tykiame vakare be vėjo“ „O kur tu buvai, bernyti mano“, kreipimasis į augalą ar paukštį dainose „Šią naktelę per naktelę“, „Ir paaugo žalia liepa“, „Putinėli raudonasis“ – visa tai žmogaus širdies polėkis, kuriam suvokti nebūtina žinoti, pavyzdžiui, koks atributas ar pavidalas kokiai pagonių dievybei priklausė, koks archetipas viename ar kitame veiksme glūdi, ką vienas ar kitas elementas simbolizuoja. Jei ne iš žodžių, tai bent iš melodijos pajaučiame nuotaiką, o jei „turime tam tikrą kodą“, žinių bagažą simbolių prasmei atskleisti, dainos ir apskritai visa tautosaka dar gilesnius klodus atskleidžia. Apie tai, jog dainoje svarbiausia yra emocija, iškalbingai byloja ir toks dažnas mažybinių formų –elis, -ėlis vartojimas. Pasakojamiems tekstams svarbiausias yra pats pasakojimas, siužetas, fabula. Jausmo daugelyje iš jų maža, veikėjų santykiai labai dalykiški, ypač pateiktose etiologiniuose (priežasties, kilmės) pasakojimuose. Konstatuojamas faktas, vaizduojamas pirmapradis įvykis, kuris nulėmė vieno ar kito daikto, žmogaus, gyvulio atsiradimą, būdo bruožą, fizinę ypatybę, likimą, etc. Žodžiuose esama ir kažkokio didaktizmo, vadinamosios liaudies išminties. Susidaro įspūdis, jog duoti pasakojimai liečia visuomeninę žmogaus gyvenimo sferą, jo sąžinės, moralės problemas, jo teises ir pareigas tarp žmonių ir žmonėse, stereotipus ir kt. Tuo tarpu dainos susijusios su asmeniniu gyvenimu, kuris be abejo yra tampriai surištas su visuomeniniu, bet čia šis ryšys iš pirmo žvilgsnio, neatspindimas. Tad pasakojimuose iškyla labiau žmogaus išorinis, dainose – labiau vidinis gyvenimas, atitinkamai: realybė ir svajonė, fiksuotas bei nekeičiamas praeities faktas ir amžinai tveriantis žmogaus jausmų dramatizmas, buitis ir būtis, atvira – slapta, objektyvumas – subjektyvumas, žmogiškas dieviškumas – dieviškas žmogiškumas ir t.t., ir pan. Abiejų rūšių tekstai turi ne vien skirtumų. Būdami skirtingi jie kartu ir panašūs. Abiejuose stebuklingu būdu šnekamasi su žvėrimis ir augalais, abi tekstų rūšys apie žmogaus egzistenciją kalba, visi jie pilni simbolių. Iš esmės skirtumas tik vienas. „Prozoje“ į viską žiūrima praktiškai ir pragmatiškai, o „poezijoje“ vidiniu žvilgsniu. Etiologinis tekstas, kaip minėta, aiškina viso pasaulio vienos rūšies dalykų egzistavimą, dainos - taipogi visuotinę, tačiau kiekvienam nuosavą gyvenimo pusę. 2. Dainos liečia asmeninę, o etiologiniai pasakojamieji tekstai – visuomeninę egzistenciją. Dainoje „Ne bet kokia“ turbūt giedama apie tai, kokia mergelė laiminga buvo ir kokia ji niekados nebebus, nes ji jau nemylimo seno našlio rankose. Lyrinė kalbančioji prisimena save dar laisvą ir tauria meile mylinčią. Etiologinis pasakojimas apie bobos piktumą (I) moterį vaizduoja šalia velnio, o jos pastarą savybę kaip kadaise netyčiom įvykusių galvų mainų pasekmę. VI pasakojimas moterį vaizduoja iš teigiamos pusės, kaip didelę darbininkę. Skirtingai nei dainose, duotose pasakojimuose veikia Dievas ir Velnias. II tekste dievas skiria likimą pirmojo žmogaus Adomo iš Biblijos vaikams ir jo skyrimu vieni pasidaro ponai, kiti mužikai, kurie vargsta ir nieko neturi. III tekstas taip pat apie ponus išreiškia senelio (Dievo) žodžiais gyvenimo tiesą: jei būtų mažiau ponaujančių ir daugiau dirbančių, visi gyventų geriau. Apie žmogaus labiausiai moters dalią yra daina „Putinėli raudoniausias“ ir čia ta dalia susijusi ne su socialine teisybe, bet su asmeniniu gyvenimu, laimės kuriame sau meldžia brandos sulaukusi mergina. IV pasakojimas apie velnio ir dievo kūrybą teigia, kad žmones Dievas sukūrė, o vokiečius, t.y. „būtybes“ be širdies ir su dviem pilvais, sutvėręs Velnias. Čia ryškus žmogaus polinkis skirstytis į priešpriešas savas ir svetimas, tas ir kitas, kitam, svetimam priskiriant negatyvumą, o Velnias kaip kūrėjas yra triksteris ir mėgdžiotojas, tradicinis mažai naudingų ar žalingų dalykų sutvertjas. V tekste Velnias vėl pasirodo kaip juokdarys, stebinantis savo kvailumu, tačiau saugantis kultūros vertybes, būtent dalgį, kurio neturi net pats Dievas ir tik gudrumu jį iš Velnio gaunąs. Pasakojimai smerkia tinginystę (VI, VIII), savanaudiškumą (IX), seno žmogaus ar Dievo negerbimą (VII). Dievas, neskaitant jo visagalybės, labai žmogiškas, jis tveria, teisia ir baudžia pagal žmogiškus standartus, jo lūpomis ir sprendimais kalba liaudies išmintis. Jis kalbasi ir su savo tvariniais ir jiems yra valdovas nuskiriantis tolimesnį buvimą, kas paryškina jo vyrišką jėgą ir valdžią. Žmogus ir ypač moteris su gamtos objektais, dažniausiai medžiais, paukščiais, kalbasi kaip su kitu žmogumi. Čia veikiau klausiama, prašoma, meldžiama, liūdima. Čia ne tiek byloja išmintis, patirtis, kiek jausmas. 3.; 4. Apie vyriško ir moteriško pasaulio refleksiją galima pasakyti tiek, kad pasakojamose tekstuose labiau vaizduojamas vyriškas pradas – Dievas, Velnias, Petras, Adomas ir šis pradas turi valdžią ir galią. Moteris pavaizduota arba iš neigiamos pusės kaip pikčiurna (I), arba visai apie ją nekalbama, arba pasakyta tik tiek, jog ji dažnai esti didesnė darbininkė už vyrą (VI). Čia ir kalbantieji dažniausiai vyriškosios giminės. Petras, panašus į Perkūną, vykdo Dievo paliepimus ir jėga išsprendžia įsiplieskusį velnio ir bobos konfliktą (I). Dievas baudžia už tinginystę ir melą kurmį (VIII), už savanaudiškumą pelėdą (IX), už nepagarbą piemenį (VII), Kristus tarsi įtvirtina moters kaip vergės savo namuose vaidmenį (VI). Vyriškos dievybės pasakojimuose yra kūrėjai, likimo valdovai, kultūros vertybių savininkai, valdovai. Apie moters kuriamąją galią niekur duotuose tekstuose neužsimenama. Su gamta, t.y. kūrinyja, dievybės palaiko dalykiškus valdovo ir pavaldinio santykius. Visai kitoks su gamta bendravimas dainose, gili jų augalinė, paukščių simbolika, artimas žmogaus santykis su mylimu, su aplinka, su dievybe, atvirumas širdžiai, gamtos ir žmogaus jausmų analogija čia kitokia nei pasakojimuose. Vyras čia vaizduojamas berneliu ir širdžiai nemielu našleliu („Ne bet kokia“), broleliu („Šią naktelę per naktelę“), tėveliu („O kur tu buvai, bernyti mano“). Vyraujantys jausmai: laukimas, viltis, liūdesys dėl savo dalios niekur nevirsta ryžtingais veiksmais, pykčiu, pavydu, bausme, priešinimusi, gudravimu, grasinimu tik ilgesingai gyvena subjektų viduje ir įgalina kalbėtis su medžiais ir paukščiais. Tai labiau moters mąstymo per jausmų prizmę modelis. Gamtos ir dainų lyrinių subjektų ryšyje esama analogijos, gamta jose nėra kažkas, ką reikia valdyti, nugalėti, kas vyrui turbūt būtų svarbiau.

Raktiniai žodžiai

• pasakojamoji tautosaka
• teksto rusys
• tekstu rusys