Odos anatomija ir fiziologija

Tema	Biologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Odos sandara. Išorinė odos sandara. Odos plaukuotumas. Odos pigmentacija. Odos reljefas. Poodis. Prakaito liaukos. Riebalų liaukos. Odos gyslos ir nervai. Odos receptoriai ir laidų sistema. Odos funkcijos. Mechaninis odos jautrumas. Temperatūros jutimas. Statokinetinis jutimas. Skausmas.
Patalpinta	2006-11-26
Parsisiuntė	1048
	Parsisiųsti26 KB

Išsamus aprašymas

Žmogaus kūno paviršiaus plotas yra maždaug 1,5 m². jis padengtas oda. Oda, vadinama bendrąja organizmo danga. Tai labai svarbus organas, nes apsaugo kūną nuo įvairių žalingų fizinių ir biologinių faktorių, aktyviai dalyvauja vandens apykaitoje, termoreguliacijoje. Per odą pasišalina dalis medžiagų apykaitos produktų, pro ją organizmas kvėpuoja. Odoje kaupiasi energetinės medžiagos, sintezuojami ir kai kurie vitaminai. Pagaliau oda yra svarbi eksterorecepcijai, nes per ją gaunama daug informacijos apie mus supančią aplinką.
ODOS SANDARA

Oda susideda iš dviejų sluoksnių. Paviršinis sluoksnis, vadinamas epidermiu, o gilusis – tikrąja oda. Jie skiriasi ne tik struktūrą, bet ir kilme. Epidermis išsivysto iš išorinio gemalinio lapelio – ektodermos, o tikroji oda – iš vidurinio gemalinio lapelio – mezodermos.
Epidermis sudarytas iš ragėjančių daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ląstelių. Paviršinis jo sluoksnis nuolat nusitrina (pleiskanoja) ir atauga. Dėl to epidermis įvairiose kūno dalyse yra nevienodo storio. Vokų ir kapšelio epidermis labai plonas, delnų – storiausias, padų – bene storiausias. Giliau esančiose epidermio ląstelėse yra pigmento melanino, nuo kurio priklauso odos spalva. Kai kuriose kūno paviršiaus srityse pigmento yra daugiau, pavyzdžiui, kapšelio, krūties spenelių, apie išeinamąją angą oda yra daug tamsesnė už aplinkinę. Skirtingų žmonių rasių spalva priklauso nuo odos pigmento kiekio. Įdegus saulėje, epidermyje atsiranda daugiau pigmento, kuris apsaugo gilesnius odos ir kūno sluoksnius nuo žalingų ultravioletinių spindulių.
Tikrąją odą sudaro jungiamasis audinys, turintis elastinių ir lygiųjų raumeninių skaidulų. Joje skiriami du sluoksniai. Paviršinis, esantis arčiau epidermio, tikrosios odos sluoksnis yra nežymiai dantytas. Dangteliai, atsisukę į epidermį, vadinami speneliais, o pats sluoksnis – speneliniu. Speneliai išsidėsto tam tikromis odos linijomis, kurių kontūrai matyti ir odos paviršiuje. Spenelinės linijos ryškiausios yra delnuose, paduose ir pirštų delniniuose bei padiniuose paviršiuose, kur jos sudaro specifinį kiekvienam žmogui piešinį. Mokslas, tiriantis šiuos odos linijų piešinius, vadinamas daktiloskopija. Kitose kūno srityse spenelinės linijos sudaro įvairios formos keturkampius ir trikampius laukelius.
Gilesnis sluoksnis vadinamas tinkliniu sluoksniu arba tiesiog paodiniu ląstelynu. Jame kaupiasi riebalai, kurie susidaro organizmui termostatinės sąlygas. Be to, šie riebalai – tai energetinių medžiagų sankaupa. Kartais šis ląstelynas turi ir mechaninę reikšmę. Įvairiose kūno dalyse jis yra nevienodo storio. Labai storas būna pilvo, sėdmenų, padų srityse, kitose kūno vietose paodinio riebalinio ląstelyno storis priklauso nuo amžiaus, lyties, mitybos ir nuo įvairių ligų.

(S. Pavilonis ir kt. „Žmogaus anatomija“V., 1996m.)

Raktiniai žodžiai

• odos sandara
• odos anatomija
• odos receptoriai