Nekomercinis menas

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Rašinys lietuvių kalba. Tik nekomercinis menas teikia kūrėjui laisvę. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį.
Patalpinta	2009-08-12
Parsisiuntė	91
	Parsisiųsti5 KB

Išsamus aprašymas

Tik nekomercinis menas teikia kūrėjui laisvę. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį

Menas – viena iš universalių kalbų, galinti susieti žmogų su jo tautos ir visos kultūros praeitimi, atsiliepti į dabarties iššūkius, savo meninę energiją ir viziją projektuoti į ateitį. Menas turi būti nesuvaržytas, nes antraip jis praranda savo, kaip meno, vertę. Kyla klausimas, kas yra suvaržytas menas? Tai – komercinis šlamštas, kuriamas pagal užsakymą menką meninį išprusimą turinčioms masėms. Tai net ne menas, tai – diktatoriškai vartotojų visuomenei priimtinas produktas. Taigi tik nekomercinio meno kūrėjas gali būti nepriklausomas nuo „duonos ir žaidimų“ reikalaujančios minios.
O kam menininkui laisvė? Kaip teigia intelektualinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, Nobelio premijos laureatas, vokiečių rašytojas Hermanas Hesė, „Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška.“ Menininkas yra pajėgus realizuoti tą laisvę tik tuomet, kai kuria ne dėl atlygio, ne suvaržytas „iš aukščiau“ padiktuotų kanonų, ne sekdamas paskui suprimityvėjusiai visuomenei įprastus šablonus, už kuriuos mokama, o tik juos naikindamas. Tik sunaikindamas tai, kas žlugdo dalyko esmę, žmogus išsivaduoja iš priespaudos ir tampa laisvas.
Kaip priedėlį prieš tai buvusiam argumentui galėčiau pateikti dar vieną Hesės mintį: „Menininkui svarbu išlikti pačiu savimi.“ Pajutęs pinigų skonį ir kurdamas tik tam, kad gautų kuo didesnį atpildą, menininkas išduoda savo, kaip kūrėjo poziciją, vadinasi, tampa kažkuo kitu. O apsimetėlis visada jaučia išdavystės sau naštą, t.y. – jis įkalintas savo paties sukurtame kalėjime.
Komercinio meno gamintojai plačios apimties posistemėje turi mažiau kultūrinio kapitalo, todėl linkę pataikauti "kultūriškai skurdiems" vartotojams, kuriems priklauso smulkioji buržuazija ir darbininkų klasė. Jų prekės yra masiškai gaminamas "kičas", pataikaujantis paprastam hedonizmui. Ryškiausiai šį teiginį iliustruoja Lietuvoje itin pamėgta, jokių žmogaus, kaip klausovo, sugebėjimų nereikalaujanti estrados muzika ir popsas. Kodėl? Nes užstalės dainas traukiantys Aliukai, Cicinai, Purviniai, Raudonųjų žibintų kvartalo darbuotojas primenančios merginos ir super seksualūs dendžiai atlieka muzikiniu atžvilgiu be galo primityvias kompozicijas, dainuodami kitų sukurtas, darbininkų klasės interesams pataikaujančias dainas, kurios neturi jokios išliekamosios vertės. Teksto, melodijos ir kompiuteriais išgražintų garsų banalumas priimtinas suprastėjusiai, mąstyti nebetrokštančiai viduriniajai ir žemiausiajai klasėms, todėl šiems gyventojų tipams pataikaujantys atlikėjai visuomet bus įsprausti į rėmus, atlikdami ir parduodami bevertę muziką.
Komercinio „meno“ kūrėjas iš menininko tampa verslininku, kuriam terūpi kuo greičiau įsiūlyti menkavertį produktą. Jis nebeturi laisvės ką ir kaip kurti, jis nebėra „suverenus menininkas, nepriklausomas kūrėjas par excellence, vienišas vilkas, nuolat rodantis aštrias iltis sociumo kaimenei, pasiruošęs bet kada pulti ir perkąsti gerklę ligotoms kaimenės avelėms“, o tik vartotojiškos visuomenės kalinys. Visuomenės, kurios suverenūs menininkai atsisako, nevertina, šalinasi, nes yra aukštesniam egzistenciniam lygmeny.
Žinoma, net ir patiems suvereniausiems menininkams reikia pinigų, kapitalo, nes tai vienaip ar kitaip vienintelis būdas palaikyti gyvybę, tačiau jie turi nutolę būti nuo kultūriškai skurdžios vartotojiškos visuomenės tam, kad kurtų kokybišką, tikrą meną, kuris skleidžia nesuvaržytas, novatoriškas idėjas, kuris leidžia būti laisvam.

Raktiniai žodžiai

• nekomercinis
• nekomercinis menas
• kurejo laisve