Naujoji kritika

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Naujosios kritikos (New Сriticism) srovė. Pagrindinės metodo radimosi prielaidos, jo principai. I. A. Ricčardsas. Viljamas Empsonas. T. Eagletonas. Trys pagrindiniai srovės bruožai.
Patalpinta	2006-01-23
Parsisiuntė	211
	Parsisiųsti40 KB

Išsamus aprašymas

Naujosios kritikos (New Сriticism) srovė radosi XX a. 3-4 dešimtmečiuose Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose bei literatūros tyrinėjimams visame pasaulyje padarė milžinišką įtaką, tokią didelę, jog be šios srovės apraiškų savuosiuose darbuose beveik neapsiena nei vienas šiuolaikinis literatūrologas. Naujoji kritika žymėjo tokius pagrindinius kritinės minties poslinkius kaip perėjimą nuo impresinės interpretacijos (kalbėjimo apie skaitant kylančias impresijas ir vaizdinius) prie analizės, t. y. kūrinio skaidymo į elementus, bei žymi poslinkį nuo tuo metu ypač literatūros moksle paplitusio kalbėjimo apie kontekstą (istorinį, autoriaus biografijos, įtakų ir pan.) prie kalbėjimo apie tekstą, kaip autonomišką ir kažkiek izoliuotą vienetą. Kadangi Naujoji kritika yra ne tiek metodologija, kiek metodas, t. y. ne tiek teksto suvokimo, kiek jo skaidymo, analizės būdas, jis gali įsilieti į kitas metodologijas, gali būti derinamas su kitais metodais jiems neprieštaraudamas. Naujosios kritikos bruožų turi visos analizės, kreipiančios dėmesį pirmiausia į tekste galimas surasti, o ne iš už jo ribų esančiuose faktuose ar nepamatuotose recepcijos prielaidose ieškomas prasmes, Naujosios kritikos principus atitinka analizė tyrinėjanti, pvz., kalbinį, psichologinį ar bet kokį kitą teksto aspektą, stengiantis minimaliai nuklysti į kontekstą. Visgi srovė nėra vieninga. Kaip ir daugelis metodologijų ar metodų išaugusi iš opozicijos ir polemikos su savo metu vyravusia akademine kritika, besivadovavusia istoriniu-aprašomuoju biografiniu metodu ir įvairiomis jo modifikacijomis (kaip minėta, taip pat buvo oponuojama ir impresinės, įspūdžio kritikos įsitvirtinimui), Naujoji kritika taip pat turi savyje gan prieštaringų minčių, pvz., T. S. Elioto tradicijos absoliutinimas kažkiek prieštarauja reikalavimui kūrinį analizuoti kaip atsietą visumą, o tradicija, kaip ten bebūtų, jau yra ir tam tikras literatūrkultūrinis kontekstas.
Nesigilindami į Naujosios kritikos prieštaravimus ir šakas, čia pabandysime trumpai aptarti pagrindines metodo radimosi prielaidas, jo principus, idant geriau suvoktume esmę, panagrinėsime su Naująja kritika dažniausiai siejamas “nuoseklaus/įdėmaus skaitymo”, “praktinės kritikos”, “dviprasmybės” ir kai kurias kitas sąvokas.
J. Hawthonrnas nurodo Naująją kritiką radusis iš Amerikos pietuose 3-4 dešimtmetyje gyvavusio rašytojų agrarininkų judėjimo. Agrarininkai, tyrinėtojo teigimu, priešinosi niveliuojančiai ir viską suprekinančiai bei subanalinančiai industrinei visuomenei, “šlovino ūkininkų jomenų mažas bendruomenes ir tvirtino, kad tie, kurie ūkininkauja, kad išgyventų, dvasiškai pranašesni už tuos, kurie parduoda produktus, ir pramonės gamintojus” . Agrarininkus J. Hawthornas laiko Naujosios kritikos, kuri ypač pamėgtame savo analizės objekte – poezijoje – ieškojo visų pirma natūralumo, ideologiniais pirmtakais, srovės filosofijos kūrėjais, o teoriniu pagrindėju – I. A. Ricčardsą (1893-1979), kuris savo darbuose vadovavosi visų pirma psichologijos mokslo duomenimis, grindė teiginius semantine kalbos vienetų analize ir jų reikšmės suvokimo žmogaus sąmonėje procesų modeliais, “ypač daug dėmesio skyrė objektyvių psichologinių literatūros kriterijų, teksto suvokimo, žodžių polisemijos ir funkcionavimo tyrinėjimams” . Savo veikalo “Literatūros kritikos principai” (1924) skyriuje apie eilėraščio analizę Ričardsas mano, jog, gera kritika pasižymi trimis savybėmis: 1) be ekscentriškumo sugeba įsijausti į sąmonės būseną, atitinkančią meno kūrinį kurį vertina; 2) pajėgia atskirti vieną išgyvenimą nuo kito pagal gilesnius nei išoriniai bruožus; 3) geba blaiviai spręsti apie vertybes.

Raktiniai žodžiai

• naujoji kritika
• naujosios kritikos metodas
• kritika