Mokesčiai

Tema	Ekonomika
Tipas	Referatas
Aprašymas	Tikslai. Įvadas. Kas yra mokesčiai. Mokesčiai, apmokestinimo principai. Vartotojų ir verslų mokamų mokesčių rūšys. Pagrindiniai mokesčiai. Mokesčiai Lietuvoje. Valstybės pajamos ir išlaidos. Biudžeto reformos esmė ir prasmė. Pajamų mokesčio objektas. Mokesčio objektas. Mokesčio mokėtojai. Mokesčio tarifas. Mokesčio lengvatos. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir pelno mokesčio skaičiavimai.
Patalpinta	2005-12-01
Parsisiuntė	2056
	Parsisiųsti20 KB

Išsamus aprašymas

Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė - teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją. Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik tai atskleidžia valstybės vykdoma fiskalinė politika. Mokesčiai – tai įvairūs mokėjimai į nacionalinį biudžetą. Tai valstybės ar savivaldybių valdžios nustatyta privaloma įmoka, už kurią jokia specialia paslauga individui neatlyginama. Pirmųjų rašytinių žinių mokesčius, pilietinę prievolę juos mokėti valdžiai randama Biblijoje – senovės žydų knygų rinkinyje. Visuotiniai mokesčiai paplito kuriantis valstybėms. Dažnai jie nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausios mokėjimo natūra arba pinigais formos. Pavyzdžiui, Senovės Romoje mokesčius tam tikrais atvejais mokėjo ne tie, kurie privalėjo mokėti, bet kiti asmenys. Tai dar pirmojo šimtmečio antroje pusėje pastebėjo romėnų istorikas ir rašytojas Tacitas. Jis piktinosi, kad vergų pirkliams taikomus mokesčius faktiškai sumoka vergų pirkėjas, atiduodamas pirkliui didesnę sumą: juk pirkliui taikytas mokestis buvo įskaičiuotas į vergo kainą. Mokesčiai tapo aktualūs jau XV-XVI amžiuje, kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, kuris reikalavo didelių išlaidų karalių rūmams, armijai, valstybiniam aparatui išlaikyti. Šiam tikslui buvo kuriami apmokestinimo principai. Nuo XIX amžiaus antrosios pusės pasikeitė mokesčių sąvokos supratimas, - pavyzdžiui, pradėta manyti, kad mokesčiai yra kaip atlyginimas vyriausybei už jos politinę, ekonominę ir socialinę veiklą. Dabar mokesčiai suprantami kaip valstybės pajamų šaltinis. Priimami mokesčių įstatymai, o per juos vykdomos šalies ekonominis reguliavimas. Mokesčiai suvokiami kaip įstatymų nustatyta įmoka, už kurią atskiram mokesčių mokėtojui jokia specialia paslauga valstybė neatsilygina. Juos moka asmenys, įmonės ir kiti šalies teritorijoje esantys ekonominiai subjektai. Atsakant į klausimą, kas turi mokėti mokesčius, vadovaujamasi dviem apmokestinimo principais: gaunamos naudos ir gebėjimo (pajėgumo) sumokėti mokesčius (dar vadinamo mokumo) principais. Apmokestinimo pagal gaunamą naudą principais teigia, kad valstybė turėtų apmokestinti žmones proporcingai jų iš valstybės gaunamoms paslaugoms. Vadinasi, pagal šį principą mokesčiais atsilyginame valstybei už jos teikiamas paslaugas. Pavyzdžiui, kelių mokestis. Tie, kurie naudojasi keliais, turi už tai ir mokėti. Tačiau šis principas netaikomas apmokėjimui už viešąsias prekes ir paslaugas, kuriomis žmonės naudojasi net ir nesusimokėję. Pavyzdžiui, policijos patruliavimas, gaisrų, ligų kontrolė ir kt. Visi naudojasi šiomis paslaugomis, bet niekas tiesiogiai už jas nemoka. Vyriausybei nusprendus, kad tokios paslaugos reikalingos, ji parengia atitinkamas programas. Šalies piliečiai privalo remti šių programų įgyvendinimą, mokėdami mokesčius. Jei apmokestinant laikomasi naudos principo, tai vyriausybė pati įvertina atskirų žmonių ar jų grupių gaunamą naudą ir tuo remdamasi nustato mokesčius. Mokumo, arba gebėjimo (pajėgumo) sumokėti mokesčius, principas teigia, kad mokesčius turi mokėti tie, kurie turi iš ko mokėti, t. y. turi užtektinai lėšų, nepriklausomai, kokią jie gautų iš to naudą. Pagal šį principą valstybė turėtų apmokestinti žmones, įvertinusį jų galimybes, t. y. įvertinusi jų gaunamų pajamų dydį ir turimą turtą. Pavyzdžiui, žmogus, uždirbantis per metus 20 tūkstančių litų, gali lengviau mokėti mokesčius negu žmogus, uždirbantis 5 tūkstančius litų per metus. Taigi turtingesnis pajėgus mokėti daugiau.

Raktiniai žodžiai

• mokesciai lietuvoje
• mokesciai
• mokesčiai