Modernizmas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Referatas
Aprašymas	Modernizmas. Modernizmo atgarsiai Lietuvoje. Modernizmas ir postmodernizmas menuose. Modernistinis mąstymas. Modernizmo virtimas postmodernizmu. Šaltiniai.
Patalpinta	2006-12-03
Parsisiuntė	1776
	Parsisiųsti25 KB

Išsamus aprašymas

XIX a. II pusės – XX a. naujoviškų meno krypčių teorija ir praktika, sukūrusi estetinių kriterijų, komponavimo ir stilistikos sistemą, kuri neigė tikrovės atspindėjimo funkciją, formavo kūrinį iš įvairių subloginio mąstymo lyčių, skelbė meno autonomijos šūkius, pradžioj turėjusius antiburžuazinio protesto, vėliau estetizmo reikšmę.
Modernizmas reiškė naujųjų laikų civilizacijos subrandintą meninę savimonę, kuri pasišovė būti istorijos progreso balsu. Opozicija klasicizmo, romantizmo, realizmo estetinėms normoms, maištas prieš amžinąsias vertybes ir autoritetus ženklino nuolat kintančio raidą. Žmogaus dvasinė krizė – pagrindinė situacija, simbolistų suvokiama kaip nulemta visatos priešybių, ekspresionistų aiškinama individo nereikšmingumu masinės industrializacijos ir pasaulinių karų epochoje, siurrealistų traktuojama kaip pasąmonės veikla, absurdo teatro suprantama kaip totalinio būties absurdiškumo nuostata. Nevienalytė ir modernizmo meninė sandara, kaupta per ištisą šimtmetį tarpusavyje polemizuojančių krypčių, besiorientuojanti į eksperimentą, žanrinių formų difuziją, dinamišką kompoziciją, jungianti simboliką ir daiktiškumą, miesto panoramą ir mitą, intelektualines sąvokas ir alogizmą, įteisinusi XX a. meninėje apyvartoje erdvės ir laiko kaitą, asociacijų tinklą, sąmonės srautą, verlibrą, disonansiškus garsų ir vaizdų derinius ir kt. Plisdamas kartu su urbanizacijos ir techniškosios revoliucijos eiga, su reliatyvumo, indeterminizmo, žmonių susvetimėjimo ir giluminės psichologijos teorijomis, modernizmas stipriai veikė viso pasaulio nacionalines literatūras. Pretendavęs tapti tokia pat atskira meno epocha, kaip Renesansas ar romantizmas, XX a. II pusėje išsisklaidė, neteko dominuojančios ir unifikuojančios galios.
Modernizmo atgarsiai pasiekė Lietuvą XX a. pr., kai literatūroje prigeso kolektyvinio pasipriešinimo šūkiai ir užsimezgė individualios savimonės raiška. Juozapo Albino Herbačiausko „Erškėčių vainike „(1908), Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Lietuvoje“ (1910), Šatrijos Raganos straipsnyje „Mintys apie dailę“ (1910), Kleopo Jurgelionio recenzijose ir straipsniuose (1911) pakartoti ir rusų simbolizmo antipozityvistiniai argumentai, neigiantys literatūros didaktizmą, tezinį mąstymą, išorinės tikrovės kopijavimą ir klasikines formas. Iš rašytojo nebereikalaujama sukurti tikroviškumo bei natūralumo iliuzijos. Bendraeuropinis modernizmo modelis, jau Čiurlionienės-Kymantaitės atgręžtas į lietuvių tautosaką, almanache „Pirmasai baras“ (1915) projektuojamas kaip „tautos dvasios“ išraiška, iškelianti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybą kaip tobulumo pavyzdį. Pirmosios modernizmo apraiškos lietuvių literatūroje suaugę su romantizmo ir realizmo tradicijomis. prozos vaizdeliai (1907–13), išlaikydami konkrečių detalių plastiką, nebeturi vientisos fabulos ir charakterių raidos, paklūsta individualių jutimų ritmui ir fantastiniam abstrahavimui, jų kompozicija paremta pakartojimais ir melodingu kalbos srautu kaip ir poezijoje. Igno Šeiniaus apysakos, skelbtos žurnale „Vaivorykštė“ (1913–14), išsaugo socialinės aplinkos realumą, o kartu įveda subjektyvią savimonę kaip
pasakojimo eigą, šios akimirkos įspūdį kaip vaizdo turinį ir tikslą, įteisina fragmentiškumą kaip kūrinio komponavimo principą.


„Vaivorykštės“, „Pirmojo baro“ proza ir poezija žmogų suvokia ne kaip užbaigtą, aiškų, socialinių aplinkybių determinuotą dydį, o kaip beribę paslaptį, tolygią kosmoso beribiškumui, nuolat kintančių jutimų ir jausmų maišatį, nepasiduodančią ideologiniams ir moraliniams matavimams. Jurgelionio, Adomo Lasto, Balio Sruogos lyrika (1913–19), perėmusi iš liaudies dainų emocinio šūksnio, paralelizmu paremtos ketureilio strofos, punktyriško vaizdo poetiką, suformavo verleniško tipo eilėraštį, grindžiamą žodžio daugiaprasmiškumu, emocijų ir metaforų žaismu, efemeriškomis jungtimis, ekspresyvia ritmo melodija. Individualiai pajausta muzikali kalba tapo lyrinio eilėraščio stilistine norma. Klasikinės retorikos tradicija jaučiama simbolistų Motiejaus Gustaičio, Fausto Kiršos, Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščiuose (1913–27), kurie buvo konstruojami iš prasmių atotraukų kaip sutaurintas introspekcijos aktas – pasaulio visumos stebėjimas per save ir savęs suvokimas visatos tvarkoje. Lietuvių modernizmas reiškėsi kaip tradicinių ir naujoviškų formų kompromisinis derinys, neatitrūkęs nuo istorinių permainų realybės į gryno estetizmo sritį. Pirmasis liet. modernistų susitelkimas alm. Pirmasai baras neturėjo nei vieningos platformos, nei organizacinių formų. Tik „Keturi vėjai“ (1922–27) subūrė pastovią bendraminčių grupę, būdingą modernistiniams sąjūdžiams.

Raktiniai žodžiai

• modernizmas
• modernizmas literaturoje
• modernizmas lietuvoje