Mitologinio ir krikščioniškojo velnio palyginimas

Tema	Anglų kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Mitologinio ir krikščioniškojo velnio palyginimas.
Patalpinta	2011-01-16
Parsisiuntė	12
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Mitologinis velnias – tai viena spalvingiausių ir ryškiausių mitinių būtybių lietuvių tautosakoje. Ji nevienalytė, chaotiška. Velnias gali būti stiprus ir silpnas, protingas ir kvailas, jaunas ir pavargęs. Jis gali būti siejamas tiek su požemio, tiek su žemės gyventojais. Tautosakoje ir šnekamojoje kalboje jis turi ir gausybę vardų. Dažnai velnio vardai nusako ir jo būdą (piktasis, kipšas...) ar išorės ypatybes (bekulnis, raguotasis...). Velnias dažnai kaitalioja ir savo išorinius pavidalus: gali pasirodyti kaip medžiotojas ar ponaitis, be to jam nesvetimi ir gyvulių, paukščių ar netgi daiktų pavidalai. Velnias gali įlįsti į žmogų. Velnio apsėstas žmogus būna labai piktas, blaškosi, draskosi, keikiasi, daro tai, ko anksčiau nėra daręs. Velnias lietuvių liaudies mitologinėse sakmėse ir pasakose gundo žmogų nusidėti, prašo pažadėti jam savo sielą, sudaro “sutartis”. Seniau Velniai eidavo pas žmones tarnauti. Jeigu visus darbus padirbdavo, gaudavo žmogaus sielą, o jeigu užduoto darbo neatlikdavo, tai jokio užmokesčio nereikalavo. Velnias mitologinėse sakmėse yra priešingas Perkūnui, kuris jį persekioja. Nuo Perkūno Velnias slepiasi vandenyje, po medžiais, akmenimis, namuose, prie žmogaus. Lietuvių tautosakoje Velnias kelia vestuves, puotauja su numirėliais , rūpinasi jais, o kartais ir kankina juos. Nelabasis dažnai gretinasi prieš žmonių, šokdina merginas, prašo žmonių pagalbos, pavyzdžiui : kad apsaugotų nuo Perkūno, pavėžintų, paskolintų roges, pagrotų vestuvėse. Kartais Velnias žmonėms padeda: dirba įvairius žemės ūkio darbus, stato namus, tiltus, bažnyčias, neša sėkmę, duoda arba skolina pinigų, užstoja neteisingai skriaudžiamus. Neretai Velnias kankina žmones: klaidina ir vargina keliautojus, medžiotojus, muzikantus, šventadarbius, pajuokia juos, nori nužudyti, o kartais ir nužudo, įsimeta į gyvenamuosius namus, gundo pasikarti, nusidėti. Žmogaus santykiuose su Velniu iškeliamas žmogaus sumanumas. Pasakų apie kvailą Velnią cikle žmogus jį apgauna eidamas lenktynių, bandydamas jėgas, mesdamas į viršų akmenį, sodindamas iš pusės bulvės ir ropės, pribaugina gąsdinimu užtraukti ežerą.
Krikščioniškasis velnias – tai blogio įsikūnijimas. Religinių knygų iliustracijose velnias vaizduojamas kaip skraidantis sparnuotas ožys, sparnuota gyvatė, gaidžio kojomis, ožio galva, žmogus su ragais, uodega, gyvulio ausim, jaučio kojom, raguotas žmogus šikšnosparnio sparnais ir t.t. Apie velnių kilmę Senajame testamente nieko neužsimenama. Tačiau Naujajame testamente yra užuominų apie jų kilmę iš nusikaltusių angelų. Šv. Petro laiške rašoma, kad dievas nepagailėjo nusidėjusiųjų angelų ir nubloškė juos į tamsias pragaro bedugnes, o Šv.Mato evangelijoje, kad velniui ir jo angelams esanti prirengta amžinoji ugnis.
Velnio kilme iš puolusio angelo tikėjo bažnyčios tėvai ir mokytojai. O kiti dar tikėjo, kad velnias buvęs sukurtas kaip gera dvasia, tačiau savo valia nusidėjęs dievui ir tapęs piktas. Beveik visuose katekizmuose ir šiaip religinėse knygose mokoma, kad velniai- tai nusidėję angelai, kad jie buvę sukurti geri, tačiau savo valia nusidėję ir tapę pikti. Velnio veikimas, visų pirmiausia, yra atskirti žmogų nuo Dievo. Jeigu tai pavyksta, tada demonas nori atskirti žmogų nuo savęs paties. Kai ir tai pavyksta, po to, nori atskirti žmogų nuo kitų žmonių ir nuo visos sukurtos tikrovės, izoliuodamas jį savyje, liepdamas jam būti visuomet kovoti, konfliktuoti, kariauti su visais ir su viskuo, net ir su savimi, nes velnio sekėjas nemyli ir savęs paties. Demonas nori įtraukti žmogų į tokią situaciją, kurioje yra jis pats, atitolindamas jį nuo tvarkingo ryšio su Dievu, su savimi, su kitais ir su pasauliu. Todėl demonas daro viską, kad padidintų betvarkę, tiesą pakeistų netiesa, gėrį - blogiu, meilę - neapykanta. Tam jisai sukelia įtampas, priešiškumus, karus. Kaip sako Bažnyčios tėvai, būtent demonai yra ligų ir gamtos nelaimių priežastis. Savo sekėjus jie įtraukia į magiją, skatina pamėgdžioti krikščioniškas apeigas, skatina stabmeldystę ir mitologiją, griauna sveiką mokymą, kviečia žmones į nuodėmę.

Raktiniai žodžiai

• krikscioniskasis velnias
• velnio kilme
• velnias tautosakoje