Miškų ir medžių kultas senovės baltų tikėjime

Tema	Istorija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Miškų ir medžių kultas senovės baltų tikėjime. Istorinė apžvalga. Ąžuolas baltų mitologijoje. Medžiai, augalai laidotuvių apeigose. Miškų garbinimo nykimas.
Patalpinta	2010-05-26
Parsisiuntė	128
	Parsisiųsti26 KB

Išsamus aprašymas

simbolizuoja požemių karalystę, kamienas – žmonių gyvenamą erdvę, o lapija – dangaus karalystę. Medis – taip pat ir svarbus kosmogonijos elementas, įcentrinantis pasaulio sukūrimo erdvę. Todėl nenuostabu, kad medžiai, jų giraitės nuo seno tapo kulto objektais. Tačiau būtina pastebėti, kad medis pats savaime jokiu būdu nėra garbinamas, tokia samprata gali kilti tik iš šiuolaikinio mąstymo modelio, nesuvokiančio simbolių ir nevienalaikės erdvės prasmės; medis tampa kulto objektu kaip dievoraiškos objektas – hierofanija. Jis jungia skirtingas kosmines sferas, todėl įgalina žmogų per jį susisiekti su tomis sferomis. Miškuose buvo aukojama dievams, deginami, laidojami mirusieji, rengiamos šventės, ritualai. Tikėta, kad medžiai gyvi, jaučia skausmą, juose galinčios gyventi mirusiųjų vėlės, dvasios, su medžiais galima kalbėti. Skirtingi medžiai sieti su skirtingomis dievybėmis: ąžuolas - su Perkūnu, šermukšnis - su Saule, liepa - su Laima, eglė, drebulė, alksnis - su Velniu, šeivamedis - su Puškaičiu ir kt. Medžiai kaip mitiniai objektai gausiai minimi tautosakoje (ūžuolėlis, jovarėlis, grūšelė - liaudies dainose, medžių užkeikimas - pasakoje Eglė žalčių karalienė), kalendorinėse šventėse, burtuose.
Istorinė apžvalga

Miškų ir medžių garbinimas buvo vienas kertinių baltų tikėjimo elementų. Tą pastebėjo jau pirmieji istorikai ir dvasininkai, aprašinėję baltus. Religijos klestėjimo laikotarpiu teritorijoje buvo apstu šventųjų giraičių, jose vykdavo apeigos, konkretūs medžiai turėjo savo sakralines funkcijas. Naikinant senąjį tikėjimą girių ir medžių „garbinimas“ išliko dar kelis šimtmečius. Tikėjimo degradacija buvo labai palaipsniška: pradžioje atsisakyta masinių aukojimų giriose, nyko šventųjų giraičių kultas, pereita prie medžių garbinimo. Garbinant medžius nyko jų religinė reikšmė, o išliko tik maginė. Baltų ir medžio santykyje galima įžvelgti archainio mastymo transformaciją – nuo pasaulio medžio, kosmogoninės erdves jungiančios ašies įvaizdžio, iki maginių savybių turinčio, bet jau sudaiktinto ir nelabai gerai suvokiamo objekto. Lygiai taip ir su mišku – nuo sakralios ir neliečiamos dievų buveinės, kosmogonijos pradžios vietos iki baisių dvasių, vaiduoklių vietos, kurią dėl šventos ramybės reikia laikyti pagarbiai. Magiška medžio ir miško pasaulėjauta laikui bėgant sumenksta, nors negalima sakyti, kad ji išnyksta. Juk iki pat šių dienų laukuose paliekami stambūs, archetipinį pasaulio medį primenantys ąžuolai, dar daug kur tikima gydančiomis medžio galiomis prie jo prisiglaudus, tebėra legendų apie „užkeiktus“ miškus ir jų dvasias. Iki XIII a. apie baltų šventas girias buvo mažai žinoma, pateikiama informacija fragmentiška, o aprašomų tautų baltiškumas kvastionuotinas. Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas I a. savo veikale „Germania“ mini, kad „nahanarvalai turi senoviniam kultui skirtą miškelį“, o semonai „įsivaizduodami, kad čia miške jų genties pradžia, visagalio dievo buveinė“. Pirmos tikros, nors gan šabloniškos žinios apie miškų garbinimą baltų žemėse yra iš XI a. – Adomas Brėmenietis mini, kad pas prūsus „neleidžiama lankyti miškų ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščionių lankymas užteršia“. Vėliau panaši informacija kartojama daugelyje vėlesnių amžių šaltinių, pavyzdžiui, 1199 m. popiežiaus Inocento III bulėje „Dievui prideramą garbę skyrė lapuotiems medžiams...“.

Raktiniai žodžiai

• medziu kultas
• senoves miskai
• baltu medis