Miškininkystė

Tema	Biologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Miškininkystė. Miškas. Didžiausi Lietuvos miškai. Lietuvos miškai. Miškų pavadinimai. Miškų nykimas. Miškų reikšmė. Kirtimų įtaka miško bendrijoms. Lietuvos respublikos miškų įstatyme (1995) išskiriamos šios miško naudojimo rūšys.
Patalpinta	2010-02-06
Parsisiuntė	324
	Parsisiųsti29 KB

Išsamus aprašymas

Miškininkystė - gamybos sritis (augalininkystės šaka), užsiimanti miško želdinimu, gerinimu ir augalinių miško išteklių naudojimu. Taip pat - mokslinių tyrimų sritis, tirianti miško želdinimo metodus, miškų ūkio gerinimą. Miškininkystė kaip mokslas tiria vieną svarbiausių biosferos komponentų - miškus.
Miškininkystė užsiima miško auginimu medienos gavybai, miško buveinių apsauga, miškų atkūrimu.
Miškininkystės specialistai vadinami miškininkais. Lietuvoje miškininkų pareigybės:
• urėdai
• miško želdinimo ir miško apsaugos inžinieriai
• miškotvarkos inžinieriai
• miškų priešgaisrinės apsaugos meistrai
• girininkai
• eiguliai
• medžioklės žinovai, jėgeriai.

Miškas – teritorija, tankiai apaugusi medžiais, sudaranti tam tikrą gyvosios gamtos buveinę. Miškai dengia apie 30% Žemės sausumos ir yra viena svariausių biosferos elementų. Miškai susidaro teritorijose, kur yra pakankamai kritulių ir kurie iškrinta visus metus, ne tik lietinguoju laikotarpiu. Pagrindiniai Žemės miškų masyvai auga vidutinių platumų, pusiaujo, subtropinėse klimato juostose. Miškų nėra arktiniuose, antarktiniuose regionuose, tropikų klimato juosta taip pat negausi miškais. Miškai taip pat auga įvairių pasaulio regionų kalnuose, o jų augimo viršutinė riba vadinama medžių linija.
Dėl klimatinių sąlygų skirtumo miškų įvairovė didelė. Miškai tipai:
• taiga - spygliuočių miškai, būdingi atšiauriems šiaurės regionams
• mišrieji ir plačialapiai miškai - būdingi vidutinių platumų juostoje, kur pakankamai švelnios temperatūros ir užtektinai kritulių
• drėgnieji atogrąžų miškai - paplitę tropikuose, kur krituliai gausūs ir pastovūs
• musoniniai miškai - miškai, augantys musonų įtakojamose srityse, kurių augalija ištveria sausros laikotarpius
Miškai, augantys itin lietingose vietose vadinami drėgnaisiais, o miškai, kuriuose dažnai tvyro rūkas - debesų miškais.
Lietuvoje yra ~18 000 miškų. Devynių masyvų plotai didesni nei 20 000 ha. Dažnai miškų masyvai turi savus pavadinimus (dažnai pagal aplinkinius kaimus, upes, ežerus). Lietuvoje didžiausi miškų masyvai auga nederlingose vietose, nes derlingose buvo iškirsti ir paversti dirbamąja žeme. Dėl to būdingiausi Lietuvos miškai - pušynai (~38 %), toliau pagal gausą rikiuojasi beržynai (22 %), eglynai (20 %), baltalksnynai (8 %), juodalknsnynai (6 %), yra drebulynų, ąžuolynų, uosynų, maumedynų. Dėl intensyvaus miškų kirtimo vyrauja jaunuolynai, pusamžiai miškai. Brandūs medynai sudaro tik 5 % šalies miškų. Lietuvos miškuose gyvena briedžiai, šernai, muflonai, stumbrai, kiškiai, lapės, miškinės kiaunės, taurieji elniai, vilkai, lūšys, usūriniai šunys, stirnos, barsukai, bebrai, kurtiniai, tetervinai dauguma stambesnių gyvūnų. Miškuose įrengta nemažai draustinių, rezervatų, kuriais saugomos retų gyvūnų ir augalų buveinės.


Didžiausi Lietuvos miškai
Daugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. 1998 m. Varėnos raj. miškingumas buvo 66,3%, Švenčionių raj. apie 53,7%, Šalčininkų raj. – 43,5%, Trakų raj. – 41,7%, Vilniaus raj. apie 36,2%. Mažiausiai miškų buvo šiuose rajonuose: Vilkaviškio raj. – 9,1%, Skuodo raj. – 14,9%, Pasvalio raj. – 16,4%, Pakruojo raj. apie 17,8, Joniškio raj. – 18,1%. Daugiau kaip 10 tūkst. ha turi 17 miško masyvų.

Raktiniai žodžiai

• miskininkyste
• miskininkyste lietuvoje
• miškininkystė