Mažoji Lietuva

Tema	Istorija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Lietuviai Mažojoje Lietuvoje. Mažosios Lietuvos kultūros centras - Karaliaučius. Tvangstės pilis. Lietuviška spauda Mažojoje Lietuvoje. "Aušra". "Varpas". Tai įdomu. Literatūros sąrašas.
Patalpinta	2006-06-03
Parsisiuntė	609
	Parsisiųsti8 KB

Išsamus aprašymas

Lietuviai Mažojoje Lietuvoje


Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekiasi Mažosios Lietuvos žemė. Ankstyviausias šaltinis, minintis Mažosios Lietuvos vardą, yra Simono Grunau „Prūsijos kronika“ (1510 – 1530). Joje rašoma, kad Vaidevučio vyriausiojo sūnaus kraštas Mažąja Lietuva vadinamas. Juo rėmėsi ir kitos „Prūsijos kronikos“ (1573 – 1582) autorius Lukas Davidas. Jis patikslino, kad Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemės šliejasi prie Nemuno. Mažoji Lietuva dar buvo vadinama Prūsų Lietuva. Šį pavadinimą vienas iš pirmųjų pavartojo Teodoras lepneris savo knygoje „Prūsų lietuvis“. Jis turėjo galvoje tą Prūsijos valstybės dalį, „kur lietuvių kalba ypač vartojama“. Beveik 700 metų vokiečių jungą kentusi Mažoji Lietuva amžiams lieka mums brangi, nes ilgą laiką išsaugojo lietuvybę.



Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvnikais. Dar apie 1260m. taip save vadino visi lietuvių krašto gyventojai (Pskovo ir Novgorodo metraščiai tuomet rašė litovnik, litovniki, nes taip, lietuvininkas, save girdėjo vadinant lietuvius). Lietuvio vardas atsirado vėliau. Beveik iki XXa. pradžios Mažojoje Lietuvoje išlikęs lietuvininko vardas patvirtina, kad iki Vokiečių ordino okupacijos, kai lietuvių žemės buvo padalintos į dvi dalis, čia gyveno lietuvių, o ne prūsų , kaip kai kas mano, gentys.
Archeologų radiniai (virvelinė keramika, laiviniai kovos kirviai) iš III tūkstantmečio p. m. e. rodo, kad prie Baltijos jūros baltai (vardą baltai 1845 metais pasiūlė vokiečių kalbininkas G. H. Neselmanas) gyveno nuo seno.
Mažąją Lietuvą sudarė vakarinės lietuvių žemės – Skaluva ir Nadruva. Nėra vieningos nuomonės dėl XVI a. į Mažosios Lietuvos sąvoką įėjusios Sembos: vieni mano, kad tai sulietuvėjusių prūsų, kiti – vakarinių lietuvių žemė. Iš 1339m. kryžiuočių dokumento matyti, kad jie skyrė sembus ir prūsus, o Dublino kodekso „Pasaulio pradžios aprašymas“ autorius, 1255m. dalyvavęs puolant Sembą, konstatavo, kad ji tęsiasi į šiaurę nuo Prūsijos – taigi sembų nelaikė prūsais. Vyskupo Polenco 1524m. įsakymu bažnytinės apeigos turėjo būti atliekamos vietinėmis Prūsijos valstybės kalbomis. Semboje jos vyko lietuviškai. M. Strijkovskis savo kronikoje (XVI a. pab.) rašo pats girdėjęs Semboje, kaip ir apie Įsrutį, Ragainę, kaimiečius žemaitiškai (t.y. lietuviškai) šnekant.

Mažosios Lietuvos kultūros centras - Karaliaučius

Karaliaučius – didžiausias Rytų Prūsijos miestas, buvusi jos sostinė, iki XIX a. vidurio – Mažosios Lietuvos kultūros centras. Išsidėstęs abipus Priegliaus, netoli jo žiočių. Karaliaučius turėjo tokius rajonus: senamiesčio (tarp pilies tvenkinio ir Priegliaus), Šteindamo (į š. v. Nuo senamiesčio), Tragheimo (į š.), Lėbenichto (į r.), Zakheimo (į pr., už Lėbenichto), Knypavos (į p., Priegliaus sala), Priemiesčio (į p. nuo Knypavos).

Raktiniai žodžiai

• mazoji lietuva
• mažoji lietuva
• referatas apie lietuva