J. Marcinkevičius "Du eilėraščiai"

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Justino Marcinkevičiaus eilėraščio "Du eilėraščiai" interpretacija.
Patalpinta	2009-03-25
Parsisiuntė	1005
	Parsisiųsti4 KB

Išsamus aprašymas

Justinas Marcinkevičius - vienas žymiausių XX a. Lietuvių poetų ir prozininkų. Jo kūriniai labai įvairūs: ypatingu lyriškumu dvelkiantys eilėraščių rinkiniai ("Mediniai tiltai", "Vienintelė žemė" ir kt.), žymioji poetiškoji draminė trilogija: "Mindaugas", "Katedra", "Mažvydas", lyrika vaikams ir apysaka "Pušis, kuri juokėsi". Justino Marcinkevičiaus kūryba orientuota į Tėvynės, gimtosios kalbos, istorijos ir atskiros žmogaus asmenybės aiškinimą. Okupacijos laikotarpiu ir dabar Justino Marcinkevičiaus kūryba žadina, aktyvina lietuvių tautinę savimonę ir savigarbą. Pastarasis poeto kūrybos bruožas atsiskleidžia ir nagrinėjamame eilėraštyje.
Eilėraščio "Du eilėraščiai" struktūra yra netradicinė-jį sudaro du atskiri eilėraščiai, kurie susiję, vienas kitą papildo.
Pirmojo eilėraščio nuotaika yra rami, neemocinga. Čia daug tautosakinių įvaizdžių: "raibą gegutės plunksną", "beržynas", "pilką vieversio plunksną", "arimas", kurie eilėraštį daro panašų į lietuvių liaudies dainą. Tokį pat įspūdį eilėraščiui suteikia ir pasikartojantis veiksmažodis "pakėliau", kūrinį darantis panašų į konkrečią lietuvių liaudies dainą, kurioje kartojamas veiksmažodis "kėlė". Be to, šiame kūrinyje yra ir tiesiogiai su skambesiu, garsais susijusių veiksmažodžių: "užkukavo", "giedojo", "atsiduso". Be tautosakinių, pirmajame eilėraštyje yra ir krikščionybės įvaizdis - kryžius. Čia pavartotas frazeologizmas "vargo kryželį", reiškiantis sunkią naštą. Lietuvos atsidusimas paskutinėje pirmojo eilėraščio eilutėje reiškia jos išsekimą, nuovargį, kurį ir sukėlė vargo kryžiaus nešimas.
Antrasis eilėraštis nuo pirmojo skiriasi savo nuotaika, tema. Paskutinė pirmojo eilėraščio eilutė yra tarsi įvadas į antrąjį eilėraštį, nes pastarasis yra kreipimasis į Lietuvą, raginimas ne dūsauti, o šaukti. Nors Lietuva yra maža kaip "ašara Dievo aky", tačiau ji turi kovoti, nepasiduoti. Antroji eilėraščio eilutė skamba kaip priekaištas tėvynei: "Lietuva, ką tu veiki". Likusi eilėraščio dalis yra lyrinio "aš" raginimas kovoti, nurodymai, kaip Lietuva turėtų elgtis: "tik nenutildama šauk". Šaukti tėvynė turi ir "volunge ąžuole", ir "akmeniu kelio gale". Paskutinioji eilėraščio eilutė, mano nuomone, reiškia mirtį, pabaigą: akmuo čia simbolizuoja paminklą, o kelias - gyvenimą. Tad tėvynė turi nepasiduoti net ir po mirties. Mano manymu, šis sunkus kryžius, kurį neša Lietuva, yra sovietinė okupacija.
Antrasis eilėraštis nuo pirmojo skiriasi ir tuo, kad jame nėra jokių skyrybos ženklų. Tai reiškia, kad lyrinį "aš" labai jaudina Lietuvos dabartinė padėtis ir ypač likimas, todėl jis visą nerimą, raginimus išsako vienu atsikvėpimu. Be to, antrajame posme atsiskleidžia lyrinio "aš" jausmai, požiūris, nuomonė, o pirmasis eilėraštis yra tik pasyvus stebėjimas.
Abu eilėraščiai yra skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs. Abu juos sieja tėvynės Lietuvos tema. Šiuose eilėraščiuose lyrinis "aš" kreipdamasis į Lietuvą, skatina skaitytoją kovoti prieš sovietinę okupaciją, šaukti net "akmeniu kelio gale".

Raktiniai žodžiai

• justino marcinkeviciaus eilerasciai
• eilerasciai apie lietuva
• eilerastis apie lietuva