Marcelijus Martinaitis (2)

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Marcelijus Martinaitis. Marcelijaus Martinaičio poezija.
Patalpinta	2007-04-11
Parsisiuntė	1393
	Parsisiųsti4 KB

Išsamus aprašymas

Marcelijus Martinaitis yra kaimietis, Žemaitis, kilęs iš Raseinių raj. Gimtasis Paserbenčio kaimas yra jo pasaulio ašis. Poeto kūryba gali būti gretinama su Juditos Vaičiūnaitės poezija, kad labiau išryškėtų jų savitumas ir išskirtinumas : Judita Vaičiūnaitė įsišaknijusi miesto kultūroje, o Marcelijus Martinaitis – agrarinėje. Beto Marcelijus Martinaitis priklauso tam laikui, kai agrarinės kultūros ištakos buvo griaunamos, naikinamos. Buvo sunaikintas ir gimtasis Marcelijaus Martinaičio kaimas, namai, už tad poetas jaučiasi esąs žmogus be tikrųjų namų (tėviškės). Jo prisiminimuose vis iškyla gimtinė, namai, į juos ir iš jų vedantis kelias, žemė, vaikystė, tyla. Tai ir yra pagrindiniai jo kūrybos ir jausmų orentyrai. Marcelijaus Martinaičio poezija, anot kritiko Kęstučio Nastopkos, apima viską, ką patiria žmogus savo kelyje, nuo lopšio iki kapo. Poetui nesvetimos mintys ir apie mirtį, išnykimą, bet jos žmogaus nesekina, o atvirkščiai – taurina, grūdina, nes tai yra realybė, kurioje žmogus gyvena.
Marcelijaus Martinaičio poezijos šviesa sklinda iš jautrumo skriaudžiamiems, silpnesniems, juos poetas apgaubia gerumu, užuojauta, tokį jautrumą galima sieti su asmenine poeto patirtimi – jam, kaip mažažemių vaikui, teko anksti susidurti su skaudžia gyvenimo realybe. Pats poetas prisipažįsta jog pasiilgsta ne prabangos, o vargo, nes jis mokė gyventi ir jausti.
Marcelijaus Martinaičio poezijoje labai svarbi kultūra: raštas, knyga, proto šviesa. Jo poetinio pasaulio centras – žemdirbio sodyba, tarsi ribota žemdirbio būtis su kasdieniais darbais, gyvūliais, „bet tose sodybose buvo saugomi ne tik svirno raktai, bet ir kultūros genetinis kodas“ (K. Nastopka)
Marcelijus Martinaitis atnaujino poezijos ryšį su tautosaka, mitologija, praeities poezija, jis nuostabiai supoetino mūsų ankstesnės poezijos vardus (Antaną Vienažindį, Kristijoną Donelaitį, Antaną Strazdą, Praną Vaičaitį).
Poetas yra išleidęs nemažai eilėraščių rinkinių. Ryškiausi „Debesų lieptas“, „Saulės grąža“, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“.
Kita Marcelijaus Martinaičio kūrybos šaka – „Kukučio balabės“. Tai populiariausias Marcelijaus Martinaičio kūrinys, o Kukutis – populiairausias personažas Xxa. pab. poezijoje.
Kukutis yra žemaičių sakmių, melagių pasakų pagrindu sukurtas personažas. Autorius suvokia jį kaip žemaitiškos pasaulėjautos, amžinos „žemdirbio dvasios“ įprasmintoją. Kukutis išreiškia archajinį pasaulėvaizdį, kuris dažnai supriešinamas su modernia civilizacija. Eilėraščius apie Kukutį autorius yra pavadinęs baladėmis nors su tradicinėmis baladėmis jos nedaug ką turi bendra. Šiam kūriniui būdingas groteskas, ironija. Dauguma baladžių pašaipiai žvelgia į visuomenės lygį ir atveria egzistencinės žmogaus situacijos paradoksiškumą.

Raktiniai žodžiai

• marcelijus martinaitis
• martinaitis
• marcelijus martinaitis namai