Marcelijus Martinaitis

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Kelių knygų konspektai - teorija apie Marcelijaus Martinaičio kūrybą. Vytautas Kubilius, Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje, Kaunas, 2003 m. Dieter Borchmeyer, Viktor Žmegač, Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos, Vilnius 2000 m. Jurga Perminaitė (sudarė), Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis, Vilnius, 2001 m. Rita Tutlytė. Živilė Balaišytė. Sigitas Geda. Kęstutis Nastopka, Vilija Vilčinskaitė. Viktorija Daujotytė. Fragmentai.
Patalpinta	2006-06-06
Parsisiuntė	1290
	Parsisiųsti11 KB

Išsamus aprašymas

Vytautas Kubilius, Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje, Kaunas, 2003 m.
Paradokso poetika, naudojama nuo senovės laikų daugiau filosofų nei menininkų, XX a. literatūroje įsitvirtino kaip būdingiausia mąstymo krizių, apokalipsinių grėsmės nuojautų, istorijos sumaisčių išraiška. Tai jau ne epizodinis teksto ornamentas, o viso kūrinio kodas, pradinė kūrinio pozicija ir stilistinė aura. Absurdo drama ir mokslinės fantastikos romanai ištisai gyveno sproginėjančių paradoksų lauke, kur mezgėsi sveikam protui neįmanomi siužetai ir nasąmonių kryžkelėmis klaidžiojo keisti personažai. (p.189)
Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladėse" paradoksas įteisina alogizmų griūtį ir nutruktgalvišką šuoliavimą absurdo link, priešpriešinį vertybių (p.196) judėjimą ir "istorijos aritmiją", amžiną gyvybės formų kaitą ir žmogaus menkumą visatos vyksme ("Kad ir dirbdamas visą gyvenimą,/ nepadarysi net skruzdės"(M.Martinaitis, Kukučio baladės, Vilnius, 1986, p.61.)). [...]
Paradoksais mėgstama žaisti; jie tarytum špagos dūriai. Ironiški aforizmai svaidomi į visas puses, kaip apnuodytos strėlės ("buvę laisvūnai ima laižyti subines savo ministrams"(R.Gavelis, Septyni savižudybės būdai, Vilnius, 1999, p.93.)), tačiau nebešokiruoja, nes visuomenė jau priprato prie daug skandalingesnių gatvės politikų gestų (Seimą reikėtų ištratinti kalašnikovu).
Paradoksas pripažįsta abejonę kaip mąstymo išeities tašką, bet neprisiima ciniško nihilizmo: pasaulyje viešpatauja tik blogis, ir nėra nieko daugiau.Tai skaudus ėjimas į tiesą nesąmonių labirintu, suvokiant žmogaus pažinimo ir žmogaus egzistencijos netikrumą ("Viskas tiesa ir viskas nesąmonė",-sakė pranašas Jobas).Tai "dialogas tarp manęs ir manęs"(H.Arendt, Tarp praeities ir ateities, Vilnius, 1995, p.270.)), teigiantis nuolat pulsuojantį subjekto neužbaigtumą, tai nusistovėjusių realybės ir mąstymo formų dekonstrukcija, minties lūžis ir žiūros taškų kaita, prieštaringume ieškant esmės grūdo, tai monumentalių literatūros formų erozijos veiksnys, paskutiniais dešimtmečiais ypač sustiprėjęs dėl "intelekto hipertrofijos jausmų sąskaita"(S.Sontag, Against Interpretation, New York, 1996, p.8.).
Dieter Borchmeyer Viktor Žmegač, Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos,Vilnius 2000 m.
Tradicinis grotesko supratimas kilo iš italų žodžio grotta(grota, ola).Renesanso epochoje olose buvo randama nuostabiai išpuoštų sienų iš vėlyvosios Romos laikų, dekoratyvių elementų, kuriuose išryškėja tarpusavyje nesusijusių detalių mišinys.Jis buvo perimtas kaip stiliaus principas.(p.132)
Visi naujesni grotesko apibrėžimai iš senesniųjų perėmė nuorodas į galimybę sieti nederančius elementus-tokius, kurie darniame pasaulio vaizde egzistuoja tik greta arba priešpreišinami: bjaurus ir gražus, kreivas ir tiesus, šlykštus ir juokingas, baisus ir komiškas, bet ne tragiškas ir komiškas; kadangi iš to kyla tragigomiškumas( iš visų grertimų reiškinių groteskas išsiskiria tuo, kad objektus paverčia keistais, beje, tą keistumą išgaudamas prievarta). Grotesko priemonės yra deformacija, destrukcija ir dekompozicija.(p.133) [...] grotesko uždavinys-išsaugoti prisiminimą apie nedeformuotą gyvenimą, šio gyvenimo šaržą nupiešiant itin perdėtai. Paradoksai, cinizmas turi žadinti atbukusius protus. Skaitytojo viduje glūdintį nesunaikinamą filisterį, kuris karikatūriškame gyvenime visad jaučiasi kvailai, grotestiškumas ir groteskas turi šokiruoti ir priminti prarastas galimybes.(p134)
Jurga Perminaitė(sudarė), Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis, Vilnius, 2001 m.
Rita Tutlytė Poetas, eseistas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 Paserbentyje(Raseinių r.).1964 baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 dėsto Vilniaus universitete. [...] Eilėraščių rinktinėse Balandžio sniegas(1962), Debesų lieptais(1966), Saulės graža(1969) pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968-1970 lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų.(p.9) Eilėraščių rinkiniuose Akių tamsoj, širdies šviesoj(1974), Tie patys žodžiai(1980), Toli nuo rugių(1982), Gailile raso(1990), pasiremdamas archetipiniu mąstymu, iš buoties detalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus (žemė, namai, Dievas, ryšys su mirusiais), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą.Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjmas. Folkloro personažas-žemaitis Kukutis(Kukučio baladės,1977, papildytas leidymas 1986) yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo.Agrarinė kultūra suvokiama ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas.[...] Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitim, nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivina senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika, knygos-maldaknygės paralele. [...] Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. Paradokso principas, grotesku ir alogizmais pagrįsta poetika atsiranda iš nuoatinių civilizacijos, intelekto, moderno ir archaikos, naivumo, klasikos sandūrų.(p.10)

Raktiniai žodžiai

• marcelijus martinaitis interpretacija
• marcelijus martinaitis
• martinaitis interpretacija