Maironis "Miškas ūžia"

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Maironio eilėraščio "Miškas ūžia" analizė ir interpretacija.
Patalpinta	2009-04-03
Parsisiuntė	727
	Parsisiųsti4 KB

Išsamus aprašymas

Nesunkiai suradęs savo žemiškąjį kelią, lietuvių romantikas ir oratorinių eilėraščių kūrėjas Jonas Mačiulis – Maironis visą gyvenimą ieškojo ir kito, daug reikšmingesnio – vedančio į savo tautos istorijos suvokimą ir jos geresnės ateities kūrimą. Pats savo kūryba daugeliui nušvietęs kelią, jis savo eilėraštyje „Miškas ūžia“ atskleidžia didingos Lietuvos ilgesį, svarbą bei prasmę.
Jau vien iš eilėraščio pavadinimas pasako, kas buvę Lietuvoje svarbiausia. Tai – tėvynė ir jos girios. Maironis su jauduliu prisimena XIX a. Lietuvą apėmusį masinį miškų kirtimą. Medžių skausmą autorius aprašo personifikacijomis: „Miškas ūžia, verkia“. Nors ie kaip bebūtų sunku, Maironis atranda žodžių žmogaus būsenos aprašymui regint iškirstą ir suniokotą mišką: „širdį spaudžia, / Lyg kas replėmis ją gniaužo“. Toks skaudus girios likimas primena Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pabaigą. Tačiau Maironis sugeba itin profesionaliai paslėpti visą istoriją trumpame, keturių strofų eilėraštyje.
Antrasis posmas – žvilgsnis atgal, gerėjimais tuo, kas buvo. Tai ypač būdinga romantikui Maironiui, kuris su nostalgija aprašo Lietuvos praeitį. Dar vienas romantizmo bruožas – tėvynės praeities prisiminimas, jos išaukštinimas. Pabrėžiama, jog anksčiau Lietuvos girios buvo neatsiejamos nuo tautos istorijos, jos didingumo: „Girios tamsio, jūs galingos, <...> / Kur pradingote, brangiausios?“. Maironis didžiuojasi Lietuvos praeitimi ir niekina dabartį. Autorius norėtų, kad praeities didvyriai atsikeltų, trokšta, kad Lietuvos girios sužaliuotų kaip kadaise.
Trečiajame Maironio eilėraščio posme kalbama ne apie praeitį ar žmogaus būseną, o apie miško jausmus. Jis verkia kertamas baisių kirvių, o Maironis prisimena dar ir praeities didvyrius, kovojusius už Lietuvos garbę, kurių, deja, net tėvynė nebeprikels. Verkiantis miškas atskleidžia ir lyrinio subjekto nuotaiką. Ji niūri, liūdna, nes vaizdai, pateikti eilėraštyje, yra baisūs ir labai graudūs. Simono Daukanto, Antano Baranausko ir Maironio suvokimas labai panašus. Šie kūrėjai yra romantikai, garbinantys praeitį, buvusius Lietuvos didvyrius.
Ketvirtajame posme Maironis vėl grįžta prie didingos Lietuvos vaizdo: „Kas mums praeitį grąžintų, / Ir jos garsą, ir jos galią?“. Autoriui skaudu, kad miškas buvo išniekintas, iškirstas. Jam tai asocijuojasi su kultūros, tradicijų griovimu, kurio negalima pateisinti.
Oratorinis eilėraštis – pats tinkamiausias eilėraščio žanro tipas įtikinti skaitytoją. Tai suprato ir Maironis, todėl dažniausiai savo nuomonę, prisiminimus aprašydavo būtent šia forma. Kūrinyje „Miškas ūžia“ galime rasti daug dalykų, būdingų romantikams: praeities išaukštinimas, dabarties niekinimas, žavėjimasis gamtos grožiu. Maironis labai taikliai, trumpai ir aiškiai nupasakoja miškų kirtimo istoriją, žmogaus ir girios jausmus bei perteikia skaitytojui, kuriam perskaičius Maironio kūrybą, belieka tik susimąstyti, kas gi yra svarbiausia.

Raktiniai žodžiai

• maironis miskas uzia
• maironis interpretacija
• miskas uzia interpretacija