Maironis

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Maironis. Maironio lyrikos žmogus. Maironio kūrybos bruožai.
Patalpinta	2007-04-11
Parsisiuntė	8969
	Parsisiųsti5 KB

Išsamus aprašymas

Maironis – tautinių atgimimų dainius. Viena stambiausių figūrų lietuvių poezijoje. Jo kūryba žadino laisvės troškimą, meilę gimtajam kraštui. Jo poezija yra išaugusi iš Daukanto, Baranausko, Mickevičiaus tradicijų. Tačiau Maironis yra ne tik tradicijų tesėjas, bet ir naujo tipo poetas. Ne veltui skiriame iki Maironinę ir po Maironinę lyriką. Jo poezija nebėra dainuotinė. Su tautosaka ryšiai išlikę, bet poeto stilius visiškai individualis. Maironio lyrikos žmogus visiškai individualus asmuo, tai modernios visuomenės žmogus, kurio dvasioje tampa ir intymiausi, asmeniškiausi išgyvenimai ir platūs tautos, visuomenės istorinio laiko rūpesčiai ir egzistencinė žmogaus būties problematika. Plati yra jo išgyvenimų skalė – džiaugsmas, nerimas, ilgesys, ryžtas. Maironis pirmas poetas jautriai išgyvenęs istorinio laiko bėgimą iš praeities į ateitį, savąjį laiką kaip didelių pasikeitimų istorinio virsmo laiką, kai tauta iš priespaudos ir pasyvumo keliasi naujai, prasmingai, laisvai būčiai.
Maironio poezijai būdinga romantizmo krypties bruožai: liaudies kūrybos ir kalbos aukštinimas, atviras jausmingumas, poeto, kaip pranašo, tautos šauklio samprata, gamtos vaizdų, senovės poetizavimas.
Maironiui svarbi poezijos, poeto tema. Eilėraščiuose tarsi klausiama, kas yra kūrybos galia, iš ko ji kyla, kaip ir kiti romantikai, Maironis kėlė kūrėjo vaidmenį, laikė jį labai reikšmingu. Svarbiausi šios temos eilėraščiai „Poezija“, „Taip niekas tavęs nemylės“.
Kita jo kūrybos tema patriotinė, tėvynės grožio, jos kraštovaizdžio poetizavimas, jos skaudaus likimo apmąstymas. Maironio tėvynė aprėpiama tarsi vienu žvilgsniu, kuriama plati panorama, lyg žmogus žvelgtų iš aukštai ar iš toli. Ryškiausi tėvynės paveiksle Nemunas, Dubysa, Nevėžis, Šatrijos kalva, Medvėgalis. Taip pat ir herojiškos praeities palikimas: milžinų kapai, apleistos pilys, Trakai, Vilnius. Jie primena kovų už laisve amžius, saugo tautos dvasią, istorinę patirtį. Tokio pobūdžio eilėraščiuose lyrinis „aš“ jaučia, jog tauta gali semtis jėgų iš praeities, iš naujo atgimti. Ryškiausi eilėraščiai „Mano gimtinė“, „Kur bėga Šešupė“, „Trakų pilis“.
Tautinio atgimimo įdėjas atspindintys eilėraščiai sudaro nemažą Maironio kūrybos dalį. Šie kūriniai yra oratorinio pobūdžio, skamba pakiliai, entuziastingai, kalbama „mes“ vardu. Apie tautos pavasarį Maironis dažnai kalba gamtos vaizdais (po nakties išaušta rytas, po žiemos ateina pavasaris). Eilėraščiuose iškeliama ištikimybė tautos vertybėms, gebėjimas aukotis dėl jos, o tuos kurie pamiršo idealus dėl asmeninės gerovės, sotaus egzistavimo Maironis pašiepia satyrose „Mano moksladraugiams“, „Spjauki, drauguži, į viską“, „Skausmo balsas“. Pakilų toną čia pakeičia ironija, sarkazmas, pasipiktinimas.
Dalis Maironio lyrikos yra meditacinė, apmąstanti svarbias žmogaus būties situacijas. Lyrinis subjektas suvokia savo išskirtinumą, jaučia, kad žemiškasis gyvenimas niekada nepatenkins jo lūkesčių, nenuramins širdies troškimų ir dėl to kenčia. Žymiausi šios tematikos eilėraščiai „Užmigo žemė“, „Vasaros naktys“, „Nuo Birutės kalno“.
Vertingiausia kūrybos dalis ir yra eilėraščiai. 1895m. išėjo jo vienintelis poezijos rinkinys „Pavasario balsai“. Be eilėraščių yra parašęs baladžių („Juratė ir Kastytis“), lyrinių poemų, žymiausia „Jaunoji Lietuva“. Gyvenimo pabaigoje sukūrė draminę trilogiją, bet ji didesnės reikšmės neturi.
Maironis sukūrė aukštąjį poezijos stilių. Tai idealizuojantis kalbėjimas, aiškus, pakilus, vengiantis visko kas šiurkštu, vulgaru. Jo poezijai būdingos retorinės figūros: klausimai, atsakymai, kreipiniai, šūksniai. Prabilęs įtaigiai, emocingai, turtinga poetine kalba, tskleidęs individualų sienos paveikslą Maironis atvėrė kelius moderniai 20a. lietuvių poezijai.

Raktiniai žodžiai

• maironis
• maironio kurybos bruozai
• maironio kuryba