Literatūros rūšys ir žanrai (2)

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Literatūros rūšys ir žanrai. Epas. Epo žanrai. Lyrika. Lyrikos kūriniai. Lyrikos žanrai. Drama. Dramos žanrai.
Patalpinta	2010-10-13
Parsisiuntė	402
	Parsisiųsti18 KB

Išsamus aprašymas

Pagal tradiciją literatūra skirstoma į tris rūšis: epą, lyriką ir dramą, tačiau skirstymo pagrindai buvo ir yra skirtingi, nevienodi. Tikslinga nurodyti tris skirstymo kriterijus: 1) žmogaus vaizdavimo aspektą, 2) komponavimo principus ir 3) kalbos organizaciją.

I. Epas – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra.
Epo kūriniuose žmogus vaizduojamas įvykiuose. Pasakojama (gr. epos – pasakojimas), kaip įvykiai įtraukia žmogų, kaip žmogus juose dalyvauja, koks jo būdas atsiskleidžia. Žmogus vaizduojamas vienokiose ar kitokiose aplinkybėse, tarp kitų žmonių, nuklystama į platų aplinkos, gamtos, buities ir įvairiausių kitokių gyvenimo reiškinių vaizdavimą. Kompozicijos pagrindas – veikėjai, fabula, įvairūs fabulą papildantys aprašymai. Dar viena svarbi epinių kūrinių sistema – pasakotojas. Tarp pasakotojo ir autoriaus beveik visada būna didesnė ar mažesnė distancija; tapatinti pasakotoją ir autorių nėra tikslu. Tik pradinėse klasėse pasakotojas vadinamas autoriumi. Iš tikrųjų rašytojas kuria pasakotoją, kaip ir visa kūrinyje. Paprastai pasakotojas meninio mąstymo lygiu, kalbėjimo stiliaus ypatumais esti artimas tos aplinkos, kurią kūrinyje autorius vaizduoja, žmonėms, tik šiek tiek aukščiau pakilęs išmanymu, protu. Vaizduodami kaimą, rašytojai nesistengia demonstruoti savo erudicijos, intelektualumo, o pasakoja taip, kaip mąsto ir kalba kaimo žmonės (plg. Žemaitės, V. Krėvės, M. Katiliškio kūrinių pasakotojus). Rašantieji vaikams į pasaulį žvelgia vaizduojamų veikėjų, dažniausiai vaikų akimis (plg. K. Sajos „Ei, slėpkitės!“, V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“, V. Miliūno „Evalduko metai“ ir kitus kūrinius).
Pasakotojas gali būti ir vienas (ar keli) veikėjas. Tokiais atvejais dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu.
Epinių kūrinių veikėjai yra „pasakotojo valioje“. Pasakotojas juos „rodo“ skaitytojui: praneša, kuris veikėjas ką ir kaip veikia, ką mąsto, kalba, išgyvena, kaip su kuo elgiasi ir t. t. Žodžiu, tarp veikėjo ir skaitytojo yra pasakotojas.
Epinių kūrinių kalbos organizacijai būdingiausia yra tai, kad ją sudaro pasakotojo ir veikėjų kalba. Veikėjų dialogai „grynuose“ epiniuose kūriniuose neturėtų būti tokie įtempti, kokie jie esti dramoje. Tačiau literatūroje yra daug kūrinių, kuriems būdingas draminis veikėjų pašnekesių vaizdavimas. Naujojoje psichologinėje prozoje dažnai susilydo pasakotojo ir veikėjo balsai, intonacijos: „Bei Vilius toks... toks akiplėša, visada šaiposi ne tik iš senelio, bet ir iš kiekvieno kito ir visada dedasi esąs baisiai gudrus. O eina iš mamos saldainių ar cukraus vogti... Ne, Viliaus jis negali mylėti. Anskis – visai kas kita. Jis ir mamytės klauso, ir dar niekada nėra Martynuko apmelavęs ar bent subaręs“ (I. Simonaitytė).
Šioje ištraukoje girdėti pasakotojos ir veikėjo – jauniausiojo Karalių sūnaus Martynuko – balsai: į autorinį pasakojimą trečiuoju asmeniu įsipina vaikiškos berniuko mintys, vaikiška mąstymo tėkmė, reiškiama atitinkamomis kalbos formomis.
Naujųjų laikų literatūroje rūšys jungiasi, sinkretizuojasi, tam tikra prasme kūriniai atsinaujina, įvairėja – žanro grynumas nebėra meniškumo požymis. Į epą ir dramą skverbiasi lyrizmas, į lyriką ir dramą – epas ir pan. Turime lyrinę novelę (pvz., J. Apučio „Erčia, kur gaivus vanduo“; į lyrinę novelę gravituoja J. Apučio, V. Dautarto, E. Mikulėnaitės ir kitų autorių mažoji proza), draminę poemą (A. Baltakio „Vidurnakčio poema“), poetinę dramą (B. Sruogos „Pavasario giesmė“, Just. Marcinkevičiaus dramos – poemos), lyrinę – epinę S. Šaltenio dramą „Jasonas“ ir daug kitų kūrinių, jungiančių dviejų ar trijų literatūros rūšių ypatybes.
Epo žanrai
Apybraiža – nedidelis literatūros kūrinys, pagrįstas tikrais įvykiais bei veikėjais.
Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.
Apsakymas – trumpas grožinės prozos kūrinio žanras; novelės atmaina.
Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas chronologine seka arba probleminiais koncentrais.
Biografija – žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties.
Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką, istorinius įvykius be išankstinio konstrukcijos brėžinio.
Esė – mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriam būdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas.
Herojinis epas (epas siaurąja prasme, epopėja) – plačios apimties kūrinys, dažniausiai eiliuotas, bylojantis legendinių arba istorinių herojų žygius svarbiu tautai istorinių lūžių laikotarpiu.
Memuarai – kūrinys, kuriame autorius pasakoja praeities įvykius, kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai.
Novelė – nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.
Padavimas – pasakojimas apie nepaprastus atsitikimus, susijusius su konkrečia vietove - kalnu, ežeru, upe, akmeniu, medžiu, miestu, pilimi, piliakalniu ir kt.
Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis pasakojimas.
Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba pagrįstas idėjos išgyvenimu.
Didaktinė poema – tai ilgesnis eiliuotas pamokomojo pobūdžio kūrinys.
Aprašomoji poema – toks ilgesnis eiliuotas kūrinys, kuriame vyrauja ne pasakojimas, o aprašymas.
Filosofinė poema – eiliuotas traktatas, kuriame išdėstoma kokia nors mokslinė, filosofinė ar pasaulėžiūros doktrina.
Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros (paprastai prozinis) kūrinys, vaizduojantis asmenybės susidūrimą su socialine istorine aplinka, gamta, atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę.

Raktiniai žodžiai

• literaturos rusys
• zanrai
• literaturos rusys ir zanrai