Lietuvos regioninė politika

Tema	Politologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Įvadas. Regioninės politikos samprata ir teoriniai aspektai. Europos sąjungos regioninė politika. Lietuvos regioninės politikos raida. Lietuvos regionų ekonominių ir socialinių rodiklių grupės statistiniai pokyčiai. Išvados.
Patalpinta	2011-03-02
Parsisiuntė	194
	Parsisiųsti50 KB

Išsamus aprašymas

Siekiant visuomenės ekonominės ir socialinės gerovės, kiekvienoje valstybėje didelis dėmesys kreipiamas į jos gyventojų poreikių patenkinimą, lygių galimybių suteikimą. Regioninės politikos pagalba būtent ir stengiamasi išlyginti atskirų regionų skirtumus ir užkirsti kelia vystymosi netolygumams. Taigi bendrai tariant pagrindinis regioninės politikos tikslas būtų visuomeninės darnos siekis. Nepaisant to, kad mūsų šalis nėra didelė, vis dėlto regioniniai skirtumai yra pakankamai akivaizdūs. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, regioninės politikos formavimas tapo vienu svarbiausiu vyriausybės uždavinių. Regioninės politikos formavimo kelias nebuvo lengvas. Tik 1998 metais rasta „tikrosios“ (kaip suprantama ES) regioninės politikos užuomazgų. 2004 metais, stojant į ES, Lietuva turėjo savo teisinę sistema regioninės politikos atžvilgiu suderinti su ES teisės aktais. Paskutiniais laikotarpiais kuriama taip vadinamojo „naujoji regioninė politika“, kur daugiausia dėmesio yra kreipiama į regionų planavimo bei įgyvendinimo klausimų sprendimą. Šiuo metų Lietuva ES kontekste vertinama kaip vienas regionas, o vykdant nacionalinę regioninę politiką orientuojamasi į dešimt apskričių. Kiekviena apskritis turi savo skiriamųjų bruožu: skiriasi reljefas, kultūra, žmonių politinės pažiūros. Darbe plačiai nagrinėjami Lietuvos regioninės politikos pagrindiniai principai ES kontekste ir regioninės politikos raidos aspektai 1990-2010 metais. Apibendrinant, galima teigti, kad pasirinktos temos aktualumas neturėti kelti abejonių tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu.
Nepaisant pasirinktos temos aktualumo, Lietuvos mokslininkų darbuose ji beveik nenagrinėta, arba nagrinėta neišryškinant daugelio aspektų. Taigi analizuojant pasirinktą temą remiamasi Lietuvos ir užsienio autorių moksliniais straipsniais, mokslinės konferencijos medžiaga, teisės aktais. Rengiant Lietuvos regionų statistinę apžvalgą buvo naudojami Statistikos departamento duomenys.
Darbo mokslinė problema yra Lietuvos regioninės politikos raidos aspektai.
Tyrimo objektas – Lietuvos regioninė politika ir jos įgyvendinimo ypatumai 1990-2010 metais.
Darbo tyrimo tikslas – moksliniais metodais ištirti Lietuvos regioninės politikos 1990-2010 metų pagrindinius ypatumus, adaptuojant Europos Sąjungos patirtį.
Šiam tikslui pasiekti keliami tokie tyrimo uždaviniai:
1. Atskleisti regioninės politikos sampratą;
2. Apibūdinti Europos Sąjungos vykdomą regioninę politiką;
3. Išanalizuoti Lietuvos regioninės politikos aspektus nuo 1990 metų;
4. Atlikti pagrindinių Lietuvos regioninio vystymosi rodiklių naujausių reikšmių analizę.
Atliekant šį darbą naudojami tokie tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, dokumentų turinio analizė, kiekybinė ir kokybinė tyrimo duomenų analizė.
Studijuojant mokslinės krypties literatūrą sutinkama daug įvairiausių regioninės politikos apibrėžimų. Bendru atveju, galima teigti, kad regioninę politiką įmanoma vykdyti tik turint atskirus regionus. Tarptautinių žodžių žodyne regionas apibūdinamas kaip didelis savitas teritorinis vienetas (gamtinis, ekonominis, politinis). Kitaip tariant, regionas – tai istoriškai susiformavęs individualus ir unikalus kompleksinis derinys, susidaręs sąveikaujant gamtinėms ir socialinėms sistemos, apibrėžtas sutartinėmis integruotomis ribomis. Platesniu požiūriu mokslininkai apibūdindami regioną pažymi, kad tai yra trijų ilgalaikių sąlygų – istorijos, kultūros ir ekonomikos – suformuota homogeninė sistema.
Regioninė politika suprantama kaip visuma priemonių, nukreiptų į regionų išskyrimą, jų palaikymą ir plėtrą.
Regioninė politika pripažinimą įgavo palyginti neseniai. Įvairiose Europos šalyse regioninė politika formavosi įvairiais periodais ir buvo vykdoma įvairių priemonių pagalba. Taigi daugelyje šių šalių regioninė politika atsirado tik pastaraisiais dešimtmečiais.
Regioninė politika vykdoma tik tada, kai atskiri regionai gauna nevienodo lygio valstybės paramą. Išskiriamas dvejopas šalių regioninės politikos pobūdis. Ekonominio nuosmukio laikotarpiu pirmenybė teikiama regioninei politikai, orientuotai į ekonominę plėtrą, o pasiekus tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį, daugiau dėmesio skiriama išsivystymo skirtumams tarp šalies regionų mažinti.
Europos Sąjungos, taipogi ir Lietuvos, regioninės politikos instrumentai klasifikuojami įvairiai. 1 pav. pateikta bendra regioninės politikos instrumentų sistemą:
Taigi regioninės politikos instrumentai skirstomi į mikro instrumentus, makro instrumentus ir jų derinius. Mikro instrumentai susiję su įtaka darbo ir kapitalo paskirstymu tarp pramonės šakų ir regionų. Tuo tarpu makro instrumentai susiję su bendrų regioninių pajamų ir išlaidų keitimusi. Mikro ir makro instrumentų deriniai skirstomi į suderinimo instrumentus valdymo sistemos viduje ir tarp valdymo sistemų.
Pastaruoju metu pasaulyje sparčiai plinta darniai išvystyto regiono idėja. Regionų plėtros procesas yra kompleksinis.
Regiono plėtros proceso aspektai skirstomi į 3 grupes:
• Socialiniai aspektai, susiję su regiono identiškumo bei specifikos svarba;
• Gamtiniai aspektai, susiję su gamtiniais ištekliais, kurie suteikia regionui pranašumo. Tačiau visiško pranašumo regionui gali suteikti ne tik gamta, bet ir palanki verslui aplinka regione, patraukli mokesčių sistema ir kiti veiksniai;
• Ekonominiai aspektai yra esminiai regionų plėtros aspektai. Ekonominės regionų plėtros tikslas yra didinti turto kūrimo tempus regione bei aprūpinti jį finansiniais ištekliais, kurie būtini kitų regiono plėtros aspektų vystymui.
Rengiant regionų ekonomikos strategiją, analizuojamos užsienio šalyse taikomos regionų plėtros teorijos: visuomenės raidos etapų teorija; išteklių teorija; eksportu pagrįsta teorija; metropolijos užkampio teorija; urbanizacijos masto ekonomijos teorija. Be to, vykdant regioninę politiką, taikomos įvairios strategijos. Pastaraisiais laikotarpiais populiarumą iškovojo į rinką orientuota regioninė politika, kurios pagrindinis tikslas – panaikinti bet kokius veiksnius, trukdančius optimaliai paskirstyti gamybos išteklius. Ši strategija priskiriama plėtrai pagal ekonominį aspektą. Ji neteikia pirmenybės nė vienam regionui. Į rinką orientuota regioninė politika siekia pašalinti visas judėjimą ribojančias kliūtis, kad kapitalas ir darbo jėga galėtų laisvai migruoti ten, kur nepakanka išteklių ir yra didžiausias darbo užmokestis.
Į gyvenimo lygio suvienodinimą orientuotos regioninės politika siekiama suvienodinti gyvenimo lygį šalies regionuose. Išskiriama taipogi sienų regioninė politika, kuri pasižymi finansine pagalba bei ekonominio augimo skatinimu.
Regionams dažnai teikiama pagalba per socialinę paramą. Šios kompensuojamosios strategijos tikslas – užtikrinti tam tikras pajamas vienam gyventojui.
Pasaulyje plačiai pripažinta, jog pagrindinis regioninės plėtros instrumentas – valstybė. Viena iš seniai įsitvirtinusių regioninės plėtros krypčių – valstybės siekiai subalansuoti gamybinių pajėgumų geografinį išsidėstymą.
Ekonominio skatinimo priemonės pagal savo poveikį yra tiesioginio ir netiesioginio poveikio. Labiausiai paplitusios tiesioginio skatinimo priemonės: lengvatinio kreditavimo sistemos; įmonių subsidijavimas; negražinamos subsidijos kapitalinei statybai ir kita. Greta tiesioginės ekonominės paramos taikomos netiesioginės paramos priemonės - specialios vyriausybės atsilikusių regionų plėtros programos, pagal kurias statomi infrastruktūros objektai, moksliniai pramoniniai kompleksai (mokslo technologijų parkai, inkubatoriai ir pan.).

Raktiniai žodžiai

• lietuvos regionine politika
• taigi regioninės politikos instrumentai skirstomi į mikro instrumentus makro instrumentus ir jų derinius
• regioninės politikos principų pagalba